Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Artėjant Šv. Velykoms, laukiant vienos didžiausių švenčių, FM99 studijoje vieši tautodailininkė, menininkė Audronė Lampickienė. Jos marginti margučiai jau daug metų rieda po pasaulį – puošia namus ir įvairias muziejines erdves nuo JAV iki Japonijos! Juk riedėdami iš rankų į rankas, iš namų į namus, iš vienos šalies į kitą, margučiai dovanoja ne tik grožį, bet ir šilumą, neša mūsų tradicijas iš kartos į kartą.
„Aš marginu labai daug, pas mane tie raštai kuriasi marginant. Labai retai kartojami. Yra keletas raštų, kuriuos kartoju, nes matau, kad ir patinka, ir man pačiai labai smagu išpiešti tą piešinį, bet dažniausiai nesikartoja. Eksponuoju kelis šimtus margučių parodoje ir nebūna dviejų vienodų. Ant vieno lukšto susitalpina kartais trys, kartais keturi šimtai mano vadinamų spaudos ženklų, nes visi raštai yra iš taško ir brūkšnelio, ir kiekvienam tam taškui ir brūkšneliui reikia adatėlę panardinti arba į vašką, marginant lukštą, arba į dažų buteliuką, marginant medinuką. Tai pergrupuojant kelis šimtus brūkšnelių ir taškelių, raštų yra beveik begalybė” – apie kūrybinį procesą kalba FM99 viešnia.
Kaip pasakoja A. Lampickienė, „Jis (kiaušinis – aut.past.) ne veltui garbinamas šimtmečius, kaip gyvybės simbolis, netgi iki krikščionybės jie buvo ir dekoruojami, ir naudojami apeigose. Viskas tas ne veltui. Ideali jo forma, tai, kad čia yra gyvybės pradžia. Ir jau pats kiaušinis – gyvybės simbolis, o margutis – jau ne kiaušinis, jis – jau margutis. Buvo tikima, kad margutis tų gyvybinių galių turi dešimtis kartų daugiau. Jie nebuvo marginami šiaip sau, dėl grožio, buvo labai daug įvairių tikėjimų, susijusių su margučiais: padovanoti, kad žmogus jį suvalgytų, – tada jis bus sveikas, stiprus visus metus, statant trobą medinę, netgi ant pamatų, kampuose, po pirmu rastu dėdavo margučius, kad namai turėtų apsaugą ir daug kitų dalykų.”
Skubančius žmones, kurie nebeteikia laiko ir dėmesio marginimo procesui, A. Lampickienė ramina, sakydama, kad pati neperbrauktų radonai lipdukų, skubėjimo, bėgimo, greito kiaušinių dažymo ir sako, kad svarbu apskritai tai daryti ir būtinai pakalbėti, ypač su vaikais, apie tradiciją, atkeliavusią per šimtmečius. Pasak tautodailininkės, karšto rašto piešinys ant kiaušinio lukšto – unikalu pasaulyje. Ne vien lietuviai margina vašku, bet būtent su adatėle, pamirkant ją kiekvienam brūkšneliui ir taškeliui – labai ypatinga. Nuo seno Lietuvoje taip pasitinkamos Velykos, marginant vašku – iš praeities tai ateina iki mūsų dienų, su viltimi nukeliauti į ateitį.
Daugybę edukacijų vedanti A. Lampickienė sako, kad marginti vašku nėra sudėtinga, tam reikėtų tiesiog įgūdžių, juk ant kiaušinio nupiešti brūkšnelį ar taškelį gali kiekvienas. Esmė yra procese. Pasak menininkės, daugelis atėjusių pasimokyti, pripažįsta, kad taip marginti margučius ypatingai ramu, gera, tai – tarsi meditacija. O žmonių, grįžtančių prie šios tradicijos, prie ištakų, atsiranda vis daugiau.
Kruopščiai marginti margučiai turi begalinę, didelę šilumą, sako FM99 viešnia. Galima paimti patį gražiausią medinuką ir atspausdinti 3D spausdintuvu, padaryti tūkstančius kopijų, bet ar tai gali atsverti tikrą margutį? Juk, kaip kalba A. Lampickienė: „višta vaikščiojo, lesė, padėjo kiaušinį, tu jį imi į ranką, tu jį margini, tu sėdi 15-20 minučių vien piešinį uždedant, po to vėl dažai, išimi, džiovini, valai vašką… kiek prisilietimų prie vieno margučio… Daug… Tai jis visą tą energiją turi savyje. Milžiniškas skirtumas kur yra kopija ir kur yra vienetinis”.
—
Su Atgimimu! Su Šv. Velykomis! Linkime, kad jos būtų ypatingos – šviesios, skambios, džiaugsmingos ir viltingos!
