Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Prieš 25-erius metus rugpjūčio 19 d. kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvykęs budėti į Vilnių karys savanoris Artūras Sakalauskas žuvo rugpjūčio 21 d., gindamas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmus, Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Žūties 25-osios metinės paminėtos Alytuje, kuriame savanoris gimė ir užaugo.
A. Sakalausko žūties metinių minėjime dalyvavo jo tėvai ir giminės, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos kariuomenės, Alytaus rajono ir miesto savivaldybių, įstaigų, visuomeninių organizacijų atstovai. Alytaus rajono savivaldybei atstovavo mero Algirdo Vrubliausko pavaduotojas Arvydas Balčiūnas ir mero patarėjas Sergejus Riabininas.
Minėjimas prasidėjo Mišiomis Alytaus šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Po jų karo dainas dainavo folkloro ansamblis „Dzūkų pulkucis“.
Prie bažnyčios esančio A. Sakalausko kapo budėjo Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai. Pagerbiant savanorį, Alytaus Dainavos pagrindinės mokyklos mokiniai atliko poetinę kompoziciją. A. Sakalausko atminimas buvo pagerbtas tylos minute, susirinkusieji padėjo gėlių, uždegė žvakeles. Gėlės buvo padėtos prie Lietuvos kariuomenės karininko Antano Juozapavičiaus, žuvusio 1919 m., kapo.
Minėjime kalbėjo Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius. Jis pabrėžė, kad, nors aukų ginant Lietuvos nepriklausomybę, buvo nedaug, tačiau kiekviena yra brangi. „Jie padėjo ant aukuro tai, kas yra brangiausia. A. Sakalauskas stovėjo poste numeris 1 Goštauto gatvėje, dieną, po kurios prasidėjo tam tikra atomazga po įtampos ir pradėjo tikėti net tie, kurie netikėjo, kad laisvė ateis“,– sakė ministras ir priminė, kad tapdamas kariu savanoriu ir stodamas ginti Lietuvos A. Sakalauskas tęsė šeimos istoriją, nes jo senelis buvo Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. „Lenkiam galvą jam, žuvusiems prie televizijos bokšto, muitininkams, policininkams, žuvusiems Medininkuose, Artūrui Sakalauskui. Jų gal buvo nedaug, bet kiekvienas iš jų mums labai labai brangus, mes juos visada atsiminsim. Šlovė žuvusiems didvyriams, o gyviesiems įpareigojimas“,– sakė ministras L. Linkevičius.
Artūras Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje. Giminėje visą laiką buvo gyva atmintis apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas. A. Sakalausko vaikystė ir jaunystė prabėgo Dzūkijos sostinėje Alytuje: čia jis baigė mokslus Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje ir 9-ojoje profesinėje technikos mokykloje, degė aistra rankiniui Alytaus „Varsos“ komandoje. Iki lemtingų 1991 m. įvykių Artūras Sakalauskas dirbo Alytaus mašinų gamykloje.
1991-ųjų sausio mėn. įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai kovojo prieš sovietų agresiją, budėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 m. rugpjūčio 19 d. kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvykęs budėti į Vilnių, vėl stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo.
1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių savanorių saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti.
Savanoris Artūras Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kūrėjo medaliais.
