Klausyti gyvai

24:00 - 06:30

Nakties garso takelis

Pilietiškumo dėlionė. KASP Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyriaus vadė: neturime savo trolių fermos

Kokią uniformą – kario savanorio ar ugniagesio – kilus karui privalėtų vilktis Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 1-osios rinktinės Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyriaus vyresnysis žvalgas Martynas Valaitis? Koks šio skyriaus vadės Brigitos Vinikaitytės požiūris į moterų privalomąją karo tarnybą? Apie visa tai ir gerokai daugiau su uniformuotais laidos „Pilietiškumo dėlionė“ svečiais kalbėjosi žurnalistai Liudas Ramanauskas ir Romas Sadauskas.

Romas Sadauskas

Paklausta, kaip sumanė tapti savanore, B. Vinikaitytė prisipažino, jog savanorystė į jos gyvenimą atėjo per vieną dieną.

„Kaip reikia kvėpuoti, reikia valgyti, taip reikia kažką daryti dėl savo valstybės. Nusprendžiau, kad būsiu kare savanore, kai man buvo 10 metų, po vieno kariuomenės pristatymo. Tai atitiko mano vidines ir šeimos vertybes. Grįžau namo ir supratau, kad būsiu kare. Papasakojau tėvams, galvojau, kaip tai padaryti anksčiau, nes iki pilnametystės dar buvo ilgau laukti. Padėjo šaulių sąjunga, o paskui tęsiau tą kelią“, – sakė Brigita.

Brigita

Mano savanorystės istorija prasidėjo prieš 20 metų. Atvedė smalsumas, noras pamatyti karišką gyvenimą ir trauka. Juolab, kad kariu savanoriu gali būti ir dirbdamas kitą darbą. Tai veža, stumia eiti į priekį“, – kalbėjo M. Valaitis.

Nebuvo nei ginklų, nei uniformų

R. Sadauskas pasigyrė savanoriu tapęs anksčiau, negu atsirado Krašto apsaugos savanorių pajėgos.

„Tai buvo pati mūsų valstybės pradžia, kelios dienos po 1990 m. kovo 11-osios. Mes su dabartinius Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu tuo metu buvome Vilniaus universiteto studentai, ėjome iš paskaitų pro „Sąjūdžio“ būstinę ir pamatėme kvietimą užsirašyti į savanorius. Kadangi tuo metu, tik paskelbus nepriklausomybę, Sovietų sąjunga grasino Lietuvai viskuo, kuo tik įmanoma, netrukus prasidėjo blokada, tai mintis, kad gali tekti ginti laisvę, neleido ramiai užmigti“, – pasakojo žurnalistas. Užrašęs vardą, pavardę ir namų telefono numerį, Romas po kelių dienų sulaukė skambučio, kada ir kur reikės susirinkti.

„Nebuvo nei uniformų, nei skiriamųjų ženklų, nei ginklų. Prisiekėme, gavome žalius raiščius, gumines lazdas, vadinamas „bananais“, ir buvome suskirstyti į automobilių ekipažus. Buvome paskirti saugoti Vilniaus televizijos bokštą. Prisimenu, kad aš buvau antrajame ekipaže, tai galima sakyti, kad pirmųjų Lietuvos savanorių dešimtuke. Tą pačią priesaiką teko dar kartą pakartoti 1993 ar 1994 m. jau įsteigtose Savanorių pajėgose, Druskininkuose“, – kalbėjo Romas.

Neginkluotame kare veikia minkštoji galia

L. Ramanauskas paprašė B. Vinikaitytės paaiškinti klausytojams, ką veikia Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyrius. „Mūsų skyriaus funkcija truputį skiriasi nuo kitų karių. Jeigu pažvelgtumėm į mūšio lauką, tai galima jį padalinti į dvi dalis: kinetinį, kur yra ginklai, daug amunicijos, kovos mašinos ir nekinetinį, kur pagrindinis įrankis – informacija. Neginkluotame kare veikia minkštoji galia: žinutės, elgesio keitimas, įtakos darymas visuomenei, psichologinės operacijos, civilių ir karių bendradarbiavimas, žvalgyba“, – pasakojo Brigita.

L. Ramanauskas pacitavo pranešimą, kad per praėjusį mėnesį Lietuvos kariuomenė identifikavo 138 Rusijos dezinformacijos atvejus mūsų krašto gynybos tema.

„Netikrų naujienų srautai supa mus visose erdvėse. Kaip jūs, būdami profesionalai, suvokdami ir galėdami jas identifikuoti, galite padėti visuomenei nepaskęsti fake news okeane?“– klausė Liudas. B. Vinikaitytės atsakė pastebinti, kad propagandos yra labai daug, kalbėdama su žmonėmis, jos artima aplinka.

„Pirmas mūsų uždavinys – šviesti visuomenę pradedant nuo to žmonių rato, kurį pasiekiame ranka. Tai yra mano tėvai, šeima, draugai. Kiekvieno straipsnio ar nuotraukos nenagrinėsime, bet galime skiepyti žmonėms tuos kriterijus, kaip atpažinti propagandą.

Neturi trolių fermos ir nekuria propagandos

R. Sadauskas atkreipė dėmesį, kad dezinformacija ir priešiški naratyvai mūsų mąstyme įsitvirtina po truputį.

„Nebūna taip, kad žmogus vieną dieną buvo patriotas, o kitą kažką perskaitė ir tapo vadinamuoju „vatniku“. Perėjimas į tą medvilnės gaminį vyksta lėtai ir nuosekliai, pačiam žmogui nejaučiant. Pasaulis smarkiai pasikeitė – jeigu anksčiau didžioji informacijos dalis žmogų pasiekdavo iš televizijos, radijo ir laikraščių, kur jis galėjo pasitikėti pamėgta žiniasklaidos priemone. Jis įsijungia FM99 ir jau žino, kad per žinias išgirs teisybę ar bent jau informaciją, kuri yra patikrinta iš nepriklausomų šaltinių. Dabar jis įsitraukia į daugybę feisbuko grupių, kuriose kažką perka, parduoda ar žiūri kačiukų vaizdelius, bet kartu ir randa ten išplatintą propagandinę žinutę. Šaltinio, kuris tą informaciją paskleidė patikimumas nėra tikrinamas. Taip po truputį žmogaus nuomonė keičiama ir formuojama. Žvalgų darbas, aiškinant tai tėtei ir mamai yra labai šaunu, bet jūs pajėgūs veikti socialiniuose tinkluose? Ar jūs ten komentarus rašinėjate paneigdami propagandą, ar administruojate specialias grupes, skundžiate administratoriams dezinformacijos platintojus?“ – teiravosi žvalgų Romas.

B. Vinikaitytės teigimu, žvalgai patys nesitraukia į atsakinėjimą į komentarus ir jų rašymą.

„Mūsų, kaip žmonių, kurie supranta, kas tai yra propaganda, darbas yra ją atskirti, atpažinti, informuoti savo vadus, kad būtų kažkaip sureaguota. Bet tas reagavimas jau yra ne mūsų atsakomybės ribose. Kariuomenėje yra Strateginės komunikacijos departamentas, kuris puikiai į tai reaguoja“, – atsakė Brigita.

„Tai savo tokios trolių fermos, kaip Rusijoje turėjo Jevgenijus Prigožinas, jūs neturite?“  – smalsavo žurnalistas.

„Neturim trolių fermos ir nekuriame propagandos – tai yra griežtai draudžiama. Mes galime tiktai treniruotis vykdyti psichologines operacijas, bet tik savo kuopos lygmenyje“, – atsakė Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyriaus vadė.

M. Valaitis kalbėjo, kad žmonės, kurie yra priešiškai nusiteikę, sąmoningai ieško mūsų kariuomenę ir valstybę menkinančios informacijos.

„Blogiausia, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie melą priima mieliau už tiesą“, – apgailestavo Martynas. Brigita jį papildė, kad propaganda labiau linkę tikėti pikti žmonės, kurie yra kažkuo nusivylę.

Ar moterys turėtų tarnauti kariuomenėje?

L. Ramanauskas paklausė B. Vinikaitytės, koks jos požiūris į privalomąją moterų karinę tarnybą.

„Nežinau ar tai turėtų būti privaloma – vis dar neturiu nuomonės. Esu linkusi manyti, kad kiekvienas pilietis savo indėlį į valstybės gerovę gali pasiekti skirtingais būdais. Aišku, žinoti ir suprasti, kaip veikia valstybės gynyba, turėti kažkokius įgūdžius – ne būtinai ginkluoto, bet ir neginkluoto pasipriešinimo – yra labai gerai. Bet gal kai kurios moterys galėtų save atrasti kitoje sferoje: žiniasklaidoje, nekinetinio mūšio lauke, būti puikios karo medikės. Tikrai nežinau atsakymo, ar kiekviena privalomai turėtų būti pėstininke“, – abejojo Brigita.

Paklaustas Liudo, kaip keičiasi visuomenės požiūris į uniformuotus karius, M. Valaitis prisiminė pradėjęs tarnybą KASP 2003 m.

„Tada į mokymus rinkdavosi arti šimto mūsų karių savanorių. Dabar mažiau ateina. Matosi, kad jaunimas kažkoks kitoks. Nežinau ar jis silpnesnis, ar stipresnis – būna įvairių“, – sakė vyr. žvalgas.

B. Vinikaitytė atkreipė dėmesį, kad visuomenė vis dar sunkiai atskiria karius savanorius nuo šauktinių ir profesionalių reguliariosios kariuomenės kariškių ir šaulių.

„Todėl nėra ir supratimo, ką mes veikiame ir kam reikalingi savanoriai, jeigu yra reguliari kariuomenė. Esu gimusi jau laisvoje Lietuvoje, todėl matau, kad mano kartos jaunimas, užaugęs patogiomis sąlygomis, savo akimis nematęs karo ir okupacijos, neturi supratimo, kad kažkada valstybei gali būti blogai. Mūsų kartai neteko to skiepo, todėl esame kažkokie atsainesni“, – sakė Žvalgybos ir nekinetinių operacijų skyriaus vadė.

Martynas Valaitis

Vieną uniformą keičia kita

L. Ramanauskas teigė ne kartą girdėjęs ir iš politikų, kad jeigu čia kažkas atsitiktų, jie iškart susikrautų lagaminus ir nešdintųsi su šeima per Suvalkų koridorių į Lenkiją.

„Tokie pareiškimai mane keistai nustebina“, – stebėjosi Liudas.

M. Valaitis kalbėjo, kad žmogaus charakteris atsiskleidžia pačią sunkiausią minutę ir negalime numatyti, kaip mes pasielgsime vienu ar kitu atveju, kol tai nenutiko.

„Gal ir Ukrainoje žmonės būtų panašiai elgęsi, bet kai pamatė, kad žūsta civiliai, griaunami miestai, tada pradėjo kitaip mąstyti“, – svarstė Martynas.

Pats M. Valaitis yra ne tik karys savanoris, bet ir Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys gelbėtojas, todėl kartais jam tenka vieną uniformą keisti kita ir po budėjimo vienoje tarnyboje skubėti į kitą. Žurnalistams buvo smalsu sužinoti, kurią uniformą – savanorio ar ugniagesio – karo atveju privalėtų vilktis Martynas, bet tik po laidos pavyko išsiaiškinti, kad pirmiausia jam tektų atlikti pareigas Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

B. Vinikaitytė pasakojo, kad derinti šeimos gyvenimą ir tarnybą KASP jei lengviau dar ir todėl, kad vyras supranta tarnybos specifiką, nes pats yra karys.

„Mes ir susipažinome tarnyboje – būna ir tokių atvejų“, – atviravo Brigita.

Liudo paprašyti įvertinti Lietuvos žmonių pilietiškumo indeksą dešimties balų sistemoje, laidos dalyviai ištarė labai panašius skaičius: B. Vinikaitytė – 7, M. Valaitis – 8, o R. Sadauskas – 7,5.

Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Kitos naujienos

Laidoje „Darau verslą“ kalbėjomės su alytiškiais, sveikų užkandžių „Longevies“ gamintojais Audra ...

Kino stovykla jaunimui „24 per sekundę“ suteiks galimybę toliau gilintis į kino kūrimo procesus s...

„Ši daina – lyg nauja kryptis mano muzikoje, kur išbandau kitokį skambesį. Grįžtu į 80-tuosius, kurie man...

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ tradiciškai sugrįžta vasaroti į Alytų. Liepos 15–21 d....