Klausyti gyvai

11:00 - 12:00

Laisva forma

Skundikų dienos – pagal Kostą Poškų

Seniams dažnai taip atsitinka, kad užmiega pačiu netikėčiausiu laiku: Maksimavičius užknarkdavo kamerinės muzikos koncerte ,  nugriūdavo su kėde pargriaudamas visą eilę nieko neįtarančių melomanų. Su juo bendrauti buvo smagu ir po mirties jam buvo suteiktas miesto Garbės piliečio vardas. Įsivaizduoju kaip jis šią žinią atnešusiam angelui paplekšnojo per petį ir papasakojo nuobodų ir visai nejuokingą kitiems anekdotą. Jis pats buvo gyvas anekdotas, vienas tokių, nuo kurių poelgių pralinksmėja patys niūriausi aplinkiniai. Deja, kartais tokie vaikščiojantys anekdotai tampa labai įtakingais asmenimis ne tiktai savame kaime, bet netgi valstybiniu lygiu ir dažniausiai dėl turimų galių nekelia juoko, o greičiau atvirkščiai – siaubą. Rašau praėjus kelioms dienoms po garsiųjų rugpjūčio susidorojimų kaimyninėje Baltarusijoje, kai jos dabartinis vadovas lydimas nepilnamečio sūnaus, abu ginkluoti kalašnikovais, apsikarstę neperšaunamomis liemenėmis, lakstė pasiruošę ginti prezidentūrą nuo tariamųjų užpuolikų. Jeigu nežinotum tikrosios padėties, sakytum, kad maskvėnai režisieriai taip pat sėkmingai galėjo sukurpti medžioklės siužetą, kuriame lydimas tų pačių asmenų Lukašianka, nešinas kulkosvaidžiu, išsileistų į pergalingą žygį prieš agresyvius zuikius. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Kostas Poškus

Sugaunu save, kad nukrypstu nuo pasirinktosios temos – taip jau atsitinka seniokams. Imu suvesdinėti savo gana nešvarias sąžinės sąskaitas: neįvykdžiau pasižadėjimų, negrąžinau knaipės savininkei skolos už bokalą. Jos vyras Saulius yra labai pagiežingas žemaitis, todėl vengtinas, o Marijonos prie savojo alaus čiaupo vis nematyti. Ji man jaučia simpatiją ir retsykiais netgi papasakoja istorijas apie kojas užvertusius klientus. Tada klausausi aplinkinių pasakojimų apie jų kupinas pavojų gyvenimo istorijas, kuriose ne paskutinėje vietoje reiškiamas nepasitikėjimas kitais – aplink vieni skundikai. Kaip žinoma, alus pastumia link rezignacijos ir pamąstymų, todėl kas yra skundimas?      

Šiuos žmones pagal savus požiūrius, reikmes, tikslus, išsiauklėjimą vadiname pačiais įvairiausiais vardais: pilietiškais ir nepakančiais negerovėms, pranešėjais, informatoriais etc. Kita pusė t. y. į kurią nukreipta minėtųjų veikla, juos pagiežingai vadina skundikais arba dar negražiau – stukačiais. Kuo skundikas skiriasi nuo doro pranešėjo iki šios dienos man ne visados aišku.

„Iš vaikystės žinau, kad skųstis negražu, o skųsti kitus ne tik negarbinga, bet ir bjauru“

Dešimtmečio sąmonėje susiformavo skundiko įvaizdis: berniukas  iš pasiturinčios šeimos, išpopintas ir sotus, jam nevalingai po nosimi kabo salotinis snarglys, kuriam nušluostyti nėra  greta stovinčios mamytės; mergaitė – auganti skurstančioje šeimoje, vilkinti labiau nei kukliais  drabužėliais, despoto tėvo ar patėvio terorizavimo poveikyje  nevaldanti šlapimo pūslės, todėl ją negailestingi bendraamžiai pravardžiuoja Sutre, Mižne, Cyple  etc. Norėdama išvengti jų, užsiriša raudoną pionierišką kaklaraištį, tampa netgi būrio tarybos pirmininke. Jai pavyzdžiu tampa šiuolaikiniai kartai nežinomas Pavlikas Morozovas*. Ir vienas ir kitas, jausdamas nuo bendraamžių skiriančią kartais nebylią, kartais panieka putojančią sieną, retsykiais  viešai, o dažniausiai paslapčiomis guodžiasi vyresniesiems pranešdamas apie bendraklasių nederamą elgesį. Kartais tokie pranešinėjimai toleruojami – taip lengviau vaikišką bendruomenę pažinti iš vidaus, kartais jiems bandoma užkirsti kelią. Bet visais atvejais tokie vyresniųjų – tų tikrosios tiesos arbitrų akyse nenusipelno simpatijų. Paaugęs supranti, kad jie skundikai ne iš prigimties, o iš vaikiškos nevilties, bet jie trąši dirva ateičiai.

Taisydamas prakiurusį dirbtuvės stogą, nevalingai stebiu apačioje krutantį, judantį žmonių, šunų, kačių, balandžių gyvenimo vyksmą. Stogas labai patogi vieta tokiems stebėjimams: esi nepastebimas, girdi tai, ko būdamas apačioje negirdėtum. Čia rankos užimtos, bet galva laisva ir joje gimsta pačios beprasmiškiausios ir kvailiausios mintys -…bzzz …bzzz.  Nevalingai stebi šunis šikdinančius šeimininkus – surenka kakas į maišelius ar ne (žmonės šunų, o ne atvirkščiai). Prisimeni namo laiptinėje matytą skelbimą, kuriame atspausdintos naminių gyvūnėlių auginimo ir priežiūros taisyklės: išskirtinai raudonu šriftu paryškinti  draudžiami punktai ir numatomos bausmės už pažeidimus. Tekstą vainikuoja raginimas piliečius būti sąmoningais ir pastebėtus pažeidimus fiksuoti ir apie juos pranešti (kur?). Sėdėdamas čia, ant stogo, turėdamas reikalingų vaizdo ir garso fiksavimo priemonių, per pusdienį galėčiau sukaupti medžiagos atitinkamoms instancijoms bent pusmečiui. Kas tada mano stogą sutvarkytų? Draudimų, pagraudenimų, grasinimų ir pan. pilna mūsų aplinka, nusižengti nėra gražu, bet kas šitą jovalą gali sužiūrėti, jei ne pats žmogus? O ir daugelis tų draudimų  yra gimę kažkieno liguistoj, bet labai kategoriškai linkusioje mąstyti galvoje.

Covid – 19 karantinas manęs tiesiogiai lyg tai neturėtų tiesiogiai liesti – pagal gyvenimo būdą ir taip esu savanoriškame karantine, bet paskutiniu metu kažką neįprasto pajaučiau judėdamas automobiliu, iš šalies girdėdamas praeivių pokalbius etc. Važiuojant miesto autobusu buvau liudininkas scenos, kai padoraus amžiaus pilietis, pagarbiai vadinamas senjoru, bandė įsiropšti kvėpavimo organus prisidengęs prekybos centro maišeliu. Būtų juokinga, bet neleidęs jam lipti vairuotojas, grasino pranešiąs policijai. Atsirado nemaža progų paš…ti artimui savo dėl karantino taisyklių nesilaikymo ar dar kažkieno sugalvotų ir diegiamų gyvenime reikalavimų, neretai prieštaraujančių sveikam protui, nevykdymo. Mūsų valstybės nepriklausomybės prieš tris dešimtmečius vedlys turėtų krizenti ir trinti rankomis – ne viskas pakrypo norima linkme, bet sėkmingai vystosi pilietiškumo kryptimi. O aš rimtai suabejoju, kur pasibaigia pilietiškumas ir prasideda skundimas. Ar važiuodamas šimto kilometrų per valandą greičiu, kai eismo taisyklių reikalaujama neviršyti devyniasdešimt, esu aplenkiamas ir tolumoje virstančiu iš akių dingstančiu tašku riaumojančio BMV, turėčiau fiksuoti tą „tašką“ ir kažkur pranešti ar ne? Būčiau skundikas ar pilietiškas žmogus?  Beje, kaip pastebėjo vienas artimas žmogus, tie kelyje viražuojantys „lenktynininkai“ dažniausiai ant automobilio stiklo prisiklijavę lipduką su vyčiu. Gal tuo jie save idenfikuoja su lenktynininku Benediktu Vanagu? Kas žino, o aš lieku su savo abejonėmis – kuo skiriasi pranešėjas nuo skundiko?

*Mitinis sovietinių vaikų herojus ir idealas Pavlikas Morozovas gūdžiam Rusijos kaime čekistams pranešė apie tėvo, giminių, artimųjų kenkėjišką, antisovietinę veiklą ir buvo piktavalių nužudytas. PM tapo kelrode žvaigžde kelioms SSSR jaunimo kartoms, o apie buožiškų kraugerių likimą galime sužinoti užslaptintuose KGB archyvuose.

Kostas Poškus, dailininkas

Kitos naujienos

Namų rungtynių seriją Alytaus futbolininkai pradeda jau liepos 1d., šį penktadienį, 19 val....

Šildymo sezonas neišvengiamai ateis. Kuro kaina pastaruoju metu augo lyg ant mielių, tad tai n...

Jau artėjantį savaitgalį, liepos 1-3 dienomis Alytuje esantį Dainų slėnį sudrebins varikli...

Alytuje prasideda I-asis Tarptautinis žemės meno simpoziumas „Žymės“. Liepos 1-9 dienomis šalies...