Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Šioje „Tarp kabučių“ laidoje pabandysime nusikelti į tarpukario Lietuvą. Juolab, jog po kelių metų minėsime mūsų valstybės šimtmetį. Tarpukario Alytus – koks jis buvo? Kokie žmonės čia gyveno? Kalbėsime ir apie paskutinį prieškario burmistrą Zigmą Jakulį. Plačiau klausykite pokalbio su istoriku Vilmantu Dunderiu bei Zigmo Jakulio sūnumi Mariumi.
Pirma pasakojimo dalis:
Antra pasakojimo dalis:
Kaip pasakoja istorikas, Zigmas Jakulis buvo pakankamai jaunas, tapdamas miesto burmistru jis buvo 30 metų amžiaus. Pastaruoju jis tapo 1935 m. Jo valdymo laikotarpiu Alytuje buvo padaryta iš tiesų daug gerų darbų: pastatytas tiltas per Nemuną, taip pat į šį laikotarpį patenka ir apskrities ligoninės statybų užbaigimas, Šaulių namų statybų užbaigimas, pradinė mokykla (dabartinė Senamiesčio pradinė mokykla). Be kita ko buvo daug prisidėta prie miesto gatvių sutvarkymo, išbaigtas miesto parkas.
Pats Zigmo Jakulio sūnus Marius gimė Vokietijoje. Vėliau, 1940 m. gavo pakvietimą persikelti į Niujorką ir ten kurį laiką gyveno. Taip pat ten jis baigė mokslus, sukūrė šeimą ir turi dvi dukras, tačiau jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Lietuvoje.
„1991 metais, vasaros metu, aš pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Iš Amerikos pirmiausiai skrydis buvo į Helsinkį, o iš jo – į Rygą. Ten pirmą kartą pamačiau tualetą, kur Amerikoj tokių nebuvo. Nueinu į oro uosto tualetą ir ten nėra kur atsisėsti, gali tik atsitūpti, nėra durų, nėra sienų – jokio privatumo. Įeinu į tą „kambarį“ smirda, kvapas baisus ir ten stambi moteris, kažkur 200 kg, valo grindis ir tada aš jau nieko negalėjau padaryt“ – juokdamasis pasakoja Marius prisimindamas savo pirmąjį įspūdį apie Tarybų Sąjungą.
Paskutiniojo Alytaus prieškario burmistro sūnus sako, jog iš savo tėvelio išmoko labai daug, o ypač tai, jog tas žmogus, kuris kažkada tau padarė kažką negero, nebūtinai darė tai specialiai, galbūt buvo tokios aplinkybės ir jis buvo tai priverstas daryti, svarbiausia nekeršyti tam žmogui.
