Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox
Šiandien, vasario 5 dieną, minime Šv. Agotos dieną. Seniau tądien bažnyčioje buvo šventinama duona. O parnešta namo, padėta garbingoj vietoj. Žmonės tikėjo, kad šventinta duona gelbsti namus nuo gaisrų, o žmones saugo nuo ligų ir „blogos akies”.
O laidoje „Tauškučių skrynelė” duonos kepėja Asta Kisielienė pasakojo apie tai, kokį kelią nueina duonelė, kol atsiranda ant mūsų stalo. Beje, ji taip pat pasakojo, kad duoną ji kepanti ne vienerius metus, o minko šimtamečiame kubile, kurį iš kartos į kartą perduoda šeimos moterys.
Duona kepėja Asta Kisielienė sako, kad kai duoną užmaišo, tai kepa tik po trijų dienų. „Duoną kepu krosnį , išmūrytoje iš akmenų. Kepu ant ajerų, kopūsto, klevo lapų. Senovėj dzūkai kepdavo tik ruginę duoną ir šventėms – paplikytą. Su jokiais vaisiais ir priedais Dzūkijoje duonos nekepdavo”.
Senovėj duoną žmonės kepė vieną kartą į savaitę, o kepalas svėrė net 6 kilogramus. Dzūkai ant pirmo duonos kepalo įspausdavo kryželį, žemaičiai, suvalkiečiai – kryžiumi pažymėdavo paskutinį kepalą.
