Vytautas Grigaravičius – apie sausio 13-osios ir šių dienų įvykius ir gyvenimą su antra širdimi

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

Radijo „FM99“ studijos svečias ir Liudo pašnekovas – buvęs Lietuvos generalinis policijos komisaras ir Alytaus miesto meras, gyvenantis antrą gyvenimą su donoro širdimi, Vytautas Grigaravičius.

Gyvenimas su donoro širdimi

Po širdies persodinimo operacijos praėjo dveji metai, o Vytautas gyvena pilnavertišką gyvenimą.

„Jaučiuosi puikiai, jau praėjo 2 metai, kai aš su kito žmogaus širdimi gyvenu ir dėl to esu labai dėkingas donoro šeimai, kuri sutiko padovanoti širdį, medikams, kurie sukūrė šitą stebuklą ir pratęsė mano gyvenimą, tad dabar viskas puikiai viskas“, – džiaugiasi V.Grigaravičius. 

Sveikatą reguliariai tikrinasi,  kasdien sportuoja ir džiaugiasi gyvenimu. 

„Gyvenu pilnakraujį gyvenimą, bendrauju su anūkais, su draugais, seku gyvenimą ir įvykius Alytuje ir pasaulyje. Žodžiu, gyvenu gana aktyviai.“ – pasakoja pašnekovas. Vienintelis dalykas pasikeitė, tai supratimas, koks trapus gyvenimas, tad dar labiau norisi džiaugtis kiekviena jo akimirka.

Policijos vado gyvenimas buvo įtemptas

Buvusio policijos vado gyvenimas buvo pilnas stresinių situacijų, įtampos, kas galėjo ir lemti širdies ligą.

„Būdavo, kad tiri nužudymą ar kokį kitą nusikaltimą, sulaikai įtariamąjį ir po to negali užmigt ir galvoji, ar aš teisingai padariau, ar tą žmogų sulaikiau, o jeigu jis nekaltas, o jeigu jis ten kažkas pasidarys sau, nusižudys, gyvenime visko būna, yra tekę ir atsiprašyt, paleist žmogų, kuris iš tiesų buvo nekaltas, bet įtarimai buvo ant jo.“ – prisimena V.Grigaravičius.

Dirbant Lietuvos generaliniu komisaru prisidėjo dar kitokia atsakomybė, kontaktas su politikais, kurie „ne visuomet būdavo linksmi ir malonūs“ ir kėlė įtampą.

Stresinės situacijos sveikatos nepridėjo: „Yra žmonės, kurie sugeba išsikrauti, kumščiu į stalą trenkė, išsirėkė, o aš kitoks žmogus, aš viską savyje pernešu, matyt tas katilas kaupėsi, kaupėsi ir vienas kartą sprogo“.

Buvęs generalinis komisaras, profesionalas, kuris narpliojo ne vieną sudėtingą bylą, stebėjo ir įvykius Kaune, kai buvo ieškoma pagrobta devynmetė mergaitė: „Maloniai nustebino visuomenės aktyvumas, kad tiek daug žmonių sureagavo ir pradėjo teikti įvairią pagalbą, ir fizinę paieškų pagalbą, ir savo informacija dalijosi“.

Pasikeitė ir policijos darbo sąlygos, pastebi komisaras: „Tiesiog ima sveikas pavydas, lyginant su tuo, ką mes turėjom, kad ir čia, Alytuje, arba apskritai Lietuvoje. Tai dabar nėra ką lygint, visiškai kitos sąlygos.“

Policijos reformų – dešimtimis

Kalbėdamas apie dabartines reformas, generalinis komisaras pasakoja patirtas ir savo darbo laiku. Dalis reformų yra daromos tiesiog dėl darymo, neabejoja jis, o per tokias „reformas“ policija netenka žmonių.

„Aš buvau šeštasis policijos generalinis komisaras ir dabar tiksliai neprisimenu, bet buvo lygtai ar ne 17 reformų, iš kurių tiktai viena buvo teisiškai ir kitaip pagrįsta. O visos kitos buvo iš įvairių politinių sumetimų, tiesiog reforma dėl reformos. Būna taip, kad tiesiog ministrai keisdavosi. Sakykime, vienas ministras pradėjo reformą, jam teko atsistatydinti arba pasibaigė jo kadencija, išėjo, kitas ministras šitą reformą stabdo. Dabar darysim taip ir į kitą pusę visi. Ir per kiekvieną reformą vis nukraujuoja žmonių pati policija, kadangi dalis žmonių nusivilia, išeina, dalis tiesiog nesutinka su tokia nestabilia situacija. Kiti pasinaudoja, kad gali gauti išeitinę pašalpą ir išeina žodžiu. Kiekvienos reformos metu va taip nukraujuoja“, – apgailestauja buvęs policijos vadovas.

Bandymus stambinti policijos komisariatus jis pamena ir anksčiau.  Anot jo, stambinant dar labiau policijos darbas prastėja, nes vadovybė tolsta nuo gyventojų: „Būnant generaliniu komisaru ir man mėgino daryti spaudimą, kad daryčiau būtent tokią reformą, kad pereit prie 5 apygardų, bet aš nesutikau, aš padariau 10 apskričių, tai irgi tam tikras su stambinimas buvo, bet šituo ir apsiribojau, o dabar praktiškai norima padaryti 5 apygardas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vadovybė nutolsta nuo gyventojų, o jeigu vadovybė nutolus taip, tai praktiškai nutolsta ir pati policija, jos galimybės prastėja, kadangi valdymas šiuo atveju būtų iš Kauno, o Kaune savų problemų pilna ir tos problemos vis tiek aktualesnės ir yra sprendžiamos pirmoje eilėje“.

Anot jo, dar viena problema, kad žmonėms sudėtingiau patekti pas vadovą, jeigu yra kokia problema. Kiekviena reforma turi būti labai gerai apsvarstyta ir pačios policijos bendruomenės viduje ir surastas susitarimas, o ne vien „nuleista iš viršaus“.

Atsakomybė ir politikų spaudimas

Vytautas Grigaravičius buvo vienas iš nedaugelio aukštų Lietuvos pareigūnų, kuris prisiėmė atsakomybę dėl įvykio ir atsistatydino iš generalinio komisaro pareigų. Nors ir supranta, kad tai nieko nepakeitė, Vytautas savo sprendimo nesigaili.

Sako, sunku buvo ir emociškai: „Dažnai teko kariauti ne tik su nusikaltėliais, bet ir su politikais. Kadangi dalis politikų labai norėdavo tiesiog daryti įtaką policijos sistemai ir man teko dėti pastangas, kad ją apsaugoti. Sakykim, pavyzdys, ateina rinkiminis laikotarpis ir prasideda ten visokie važinėjimai. Vienas tarybos narys, kitas Tarybos narys nori į komisariatą atvažiuot, susitikt su darbuotojais. Aš daviau tokį nurodymą, kad tiktai po darbo valandų ir tik tai tie, kas nori, gali ateiti į salę susitikti su kandidatu, o ne nutraukus darbus. Tai aišku, tas ne visiems patikdavo.“ 

Teko atlaikyti ir kitokį politikų spaudimą – norą kaitalioti rajonų policijos vadovus į savo draugus.

„Atvažiuoja pas mane Seimo narys, ar meras rajono – Komisare pakeiskit šitą rajono komisarą. Sakau kodėl jį keist? Jis man nepatinka, sako. Bet jis gerai dirba, pareigas vykdo gerai, jokių pretenzijų neturiu. „Pakeiskit, va yra kitas, ten mano draugo sūnus dirba policijoje, jį reikia pastatyt vadu“. – kuriozines situacijas, su kuriomis niekuomet nesutikdavo, pasakoja V.Grigaravičius. Toks nepaklusnumas atsiliepdavo tvirtinant biudžetą. 

Jis pastebi kiek pasikeitusį politikų požiūrį į valstybę, tačiau sako, jaučiasi politikų noras dominuoti priimant sprendimus: „Kad ir vidaus reikalų ministrė dabartinė, ji visur stengiasi būti pirma, ar susprogo butas Vilniuje ji ten, ar kažkoks įvykis pasienyje, ji ten“.

„Ministro darbas yra ministro darbas. Policijos generalinio komisaro yra policijos generalinio komisaro darbas, jie yra skirtingi“. – sako buvęs generalinis komisaras.

Alytaus miesto meras

Pirmasis tiesiogiai išrinktas Alytaus miesto meras ir dabar domisi tuo, kas vyksta aplink.

Vietinėje politikoje vyraujanti „fotografijų kultūra“, jo manymu, nėra teisinga. Jis prisiminė savo darbo mero poste pradžią, kai visą laiką teko būti įvairiuose renginiuose ir galiausiai sulaukė klausimo:  „Mere, kodėl visą laiką jūs neišlipant iš nuotraukų? Nu aš pagalvojau, kad tikrai per daug.“

Miesto gyvenimas buvusiam merui rūpi: „Kaip gyvena žmonės rūpi, ir stengiuosi atspėt vienus ar kitus sprendimus, kokie jie bus. Man ne vis vien, kas vyksta Alytuje. Tenka bendrauti su miestiečiais ir savivaldos darbuotojais, ir dabartiniais politikais galbūt kartais kreipėsi konsultacijos patarimo.“

Sako ir dabartinį merą perspėjęs, kad turint tokią vyraujančią persvarą taryboje yra didelė galimybė pridaryti klaidų.

1991 sausio 13-osios įvykiai

Nuo tos dienos prabėjo 33-eji metai, tačiau kiekvienas žingsnis tvirtai išlikęs Vytauto Grigaravičiaus, kuris buvo aktyvus tų įvykių dalyvis, atmintyje. 

„Akyse praktiškai stovi to meto įvykiai tiesiog eilės tvarka. Galiu papasakot, kaip ten viskas vyko, ką mes darėm,“ – pasakoja tuometinis Alytaus policijos vadas. – „Kai prasidėjo Sausio 13-osios įvykiai, aš paskambinau budėtojui. Komisariate praktiškai ir gyvendavo tuo metu, miegodavau. Tai daviau nurodymą, kad tarnybiniai automobiliai važinėtų miesto gatvėmis su įjungtomis sirenomis, kad keltų žmones, lygiai to paties paprašiau paskambinęs į greitąją pagalbą, kad irgi automobiliai išvažiuotų į gatves ir su sirenomis, keltų gyventojus.“ 

Žmonės ėmė rinktis viešose vietose, už ką komisarui teko išklausyti tuometinio rusų sovietinio dalinio vadovo priekaištų, ką jis sau leidžia.

Prisimena per radiją išgirdęs, kad užimtas Alytaus policijos komisariatas, ir bandymai prisiskambinti į radijo stotį pranešti, kad tai netiesa, buvo labai sudėtingi.

„Mes netgi buvom pasiruošę kaip ir žiedinei gynybai. Tada sukvietėm pagal aliarmo signalą visus pareigūnus ir išdalinome visiems viską, ką turėjom – ekipiruotę, ginklus, šaudmenis. Be jokių parašų, be nieko, tiesiog liepiau žmonėms išsiskirstyt, kažkur saugiai paslėpti ir laukti tolimesnių nurodymų. Buvęs „zampolitas“, tuo metu pavaduotojas politiniam darbui Kazakevičius, jisai ruošė schemas, jeigu jau prasidėtų čia kažkas, kaip reikėtų pereiti pogrindį, kaip mes toliau galėtume priešintis.“ – prisimena V.Grigaravičius.

Beje, absoliučiai visi ginklai, šaudmenys ir išdalinta įranga sugrįžo į komisariatą, pabrėžia jis. 

Prisimena ir kitus momentus, kai siųsdavo pareigūnus stiprinti Vilniaus policijos gretas.

„Užsakydavo autobusą, paskirdavo žmones ir jie važiuodavo. Aš visą laiką išlydėdavau juos, palinkėdavau sėkmės, kad viskas baigtųsi laimingai, nes jie saugojo Vyriausybę, Seimą. Ateinu į autobusą, o ten vietoj 25 sėdi gal 40 žmonių. Per daug, sakau. Kodėl, mes irgi norim? Nenorom dalis išėjo, o kiti išvažiavo.“ – pareigūnų ryžtą prisimena vadovas.

Kaip ir tai, kad  buvo duotas nurodymas pareigūnams būti neginkluotiems, kad neišprovokuoti rusų reakcijos. Jis, sako, savo atsakomybe leido imti tarnybinius ginklus, kurie galėjo išgelbės gyvybę: „Tiktai viešai nenešiokite, nedemonstruokite.“ „Buvo labai pikta, labai skaudu dėl tų įvykių. Po to teko laidotuvėse dalyvauti pareigūnų, žuvusių Medininkuose“

„Aš suaugęs su Alytumi“

„10 metų praleidau Vilniuje, tarnaudamas policijoje, bet per visus tuos 10 metų mano šeima gyveno Alytuje ir aš visą laiką parvažiuodavau, per visus tuos 10 metų aš apsipirkdavau Alytaus prekybos centruose, kirpdavausi tik Alytuje. Taip kad, Alytus yra manyje, esu su juo suaugęs, ir aš kitaip neįsivaizduoju.“ – sako Vytautas Grigaravičius. 

Kaunietei žmonai Alytus irgi prilipo: „Žmona irgi labai priprato, patiko jai. Mes kai gyvenom Kaune sukūrėme šeimą, ten buvo sudėtinga su gyvenamuoju plotu ir aš pradėjau ją kalbinti atvažiuoti į Alytų gyventi. Tai sakydavo, ką aš veiksiu tam tavo kaime? Bet po to, kai atvažiavo čia, jai patiko. Po to čia atvažiavo ir jos tėvai iš Kauno ir kai būdavo tokie momentai, kai man tiesiog darydavo spaudimą ir siūlydavo įvairias pareigas, tai Klaipėdoje, tai Vilniuje, tai Kaune, tai dar kažkur, tai žmona stodavo mūru, kad iš Alytaus niekur. Ir aš nesutikdavau ir netgi uošvis, kaunietis tikras, kai buvo siūloma važiuoti į Kauną, sako, „nebūk durnas nevažiuok“.

Gyvenimas džiaugiantis akimirka

Gyvenimas su antra širdimi yra to paties Vytauto gyvenimas: „Tikrai tas pats, tik galbūt labiau branginant gyvenimą atsirado kiek kitoks požiūris ir pamatymas, kad žmogaus organizmas yra labai trapus, kad reikia gyventi tiesiog šia diena, džiaugtis gyvenimu, džiaugtis artimaisiais, džiaugtis draugais. Tai va čia ir yra ta didžiausia vertybė.“

Daugiau prisiminimų ir istorijų klausykite pokalbyje su Vytautu Grigaravičiumi.