Klausyti gyvai

09:00 - 10:00

Ryto programa „Geros dienos!“

5 piligrimystės dienos Italijoje

Mintis (tikėjimas) ir žinojimas faktų, smulkmenų, kurios keičia supratimą (nesupratimą) ar bent jau požiūrį į kažką, nuostabiai atveria duris į pažinimo pasaulį. Tokį komentarą palieka geras bičiulis, kai feisbuke pasidaliju nuotrauka ir informacija apie Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią (it. Mater Misericordiae) arba tiesiog Lietuvių koplyčią (it. Capella Lituana), esančią Vatikano širdyje, Šv. Petro bazilikos kriptose.

Ši mintis labai tinka apibendrinti Alytaus Šv. Kazimiero parapijos bendruomenės piligriminę kelionę į Italiją lapkričio viduryje. Pagrindinis kelionės tikslas buvo padėkoti Dievui už palaimintąjį Karolį Akutį (it. Carlo Acutis), kurio pirmo laipsnio relikvijos yra Alytaus Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Kas buvo Karolis Akutis? Ką Alytui reiškia turėti palaimintojo relikvijas? Nuo to ir pradėjome pokalbį su Šv. Kazimiero parapijos klebonu Ryčiu Baltrušaičiu. Kalbėjosi Rūta Jasionienė.

Šv. Sebastijono katakombose gidu dirba lietuvis Donatas Atkočiūnas.

Taip, kelionės tikslas buvo pasakyti „ačiū“ Dievui, kuris XXI amžiuje pažadino jauno žmogaus, dar vaiko, Karolio Akučio širdį taip įsimylėti Jėzų, kad ši meilė šiandien net neįtikėtina atrodo, nes pats Karolis gimė tikėjimo nepraktikuojančių tėvų šeimoje ir nuo mažumės veržėsi į bažnyčią, prie Eucharistijoje esančio Jėzaus. Karolis nebuvo drovus ir kamputyje užsispyręs vaikas. Ne, jis buvo labai aktyvus futbolininkas, interneto asas, mėgiamas draugų, laukiamas kompanijose, labai džiaugsmingas, kūrybingas, bet išsiskyrė itin giliu tikėjimu, kuris pranoksta amžių, laiką, vietą, net žilas pamaldžiųjų patirtis.

Man asmeniškai teko internetu matyti iškilmes, kai Karolis Asyžiuje (2020 metų spalio 11 dieną) buvo paskelbtas palaimintuoju. Negalėjau patikėti, kad penkiolikmetis gali būti tokio lygmens, apie kokį aš tik svajoju. Regint dalyvaujančiųjų susijaudinimą, matant jo tėvus, brolį ir seserį, riedėjo ašaros – iš netikėtumo, dėkingumo ir galingo bei švelnaus Dievo veikimo.

Tada ir pagalvojau, kad mes galėtume turėti jo relikviją Alytuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Pradžioje buvo dvejonė, kad tikriausiai šiais laikais tai jau neįmanoma, kas čia su eiline Lietuvos parapija skaitysis. Bet, kodėl nepabandžius. Ir kreipiausi į Asyžiaus vyskupą Domenico Sorrentino, mūsų vyskupijos ganytojui Rimantui Norvilai pritarus, su reikiamais dokumentais.

Ir atėjo atsakymas – galima. Ruošiame. Buvo džiaugsmo, jaudulingo džiaugsmo, kad gausime pirmo laipsnio relikviją. Pirmo laipsnio relikvija – kūno dalelytė. Ne rūbo skiautelė, ne kokio nors jo naudoto daikto atraiža, ne – pas mus jo kūno dalelytė. Tai labai įprasta Visuotinėje Bažnyčioje, Lietuvoje mes kartais į relikvijas žiūrime kiek įtariai, su „humaniška / nehumaniška“ prieskoniu.

Ir pats Alytus pačioje pradžioje su klausiamu žvilgsniu viską stebėjo, o parapijoje atsirado žmonių, kurie labai greitai užsidegė, pradžiugo, pasisiūlė padėti. Ir mūsų parapijos bendruomenės pastangomis šiandien palaimintasis Karolis Akutis jau yra savas, artimas, jis – mūsų namiškis, bičiulis, užtarėjas, šventasis tarp mūsų, siekiančių šventumo, nes dar keliaujame žemės takais.

Malda prie palaimintojo Karolio Akučio kūno relikvijos.
 

Vieną kelionės dieną keliauninkai šventė Eucharistiją Asyžiaus Rūbų Atidavimo šventovėje (Didžiojoje Švč. Marijos bažnyčioje), kurioje yra palaimintojo Karolio Akučio kūno relikvija. Koks jausmas Jums buvo čia aukoti šv. Mišias? Apskritai kodėl meldžiamasi prie relikvijų?

Kažkuria prasme reikėjo išjungti logiką, kad atlaikytų smegenų ventiliai, kad nesprogtų galvos talpyklos, nes palaimintojo Karolio Akučio kūno relikviją pamatyti, prie jos melstis ir liestis buvo didžiulė svajonė ir šios piligriminės kelionės tikslas. Ir tas giluminis jausmas – pagaliau, mes čia, aš čia, esu su Tavimi, Karoli. Man asmeniškai gimusi vidinė formuluotė, kad esu ne prie relikvijų, bet esu su asmeniu, su Karoliu. Jaučiu, kad jis yra šalia, žiūri man į akis, klausosi ir, būdamas paauglys, mane, dvidešimt dvejus metus kunigaujantį vyrą, moko: buvimo, maldingumo, tyrumo, džiaugsmo, dėkingumo, tarnavimo, kantrumo, paprastumo, pasitikėjimo, Dievo troškimo.

Palaimintųjų ir šventųjų kūnai buvo gerbiami nuo pat pirmųjų amžių. Krikščionys, ieškodami padrąsinančios vilties, rinkdavosi prie savo brolių ir seserų krikščionių kapų, o dauguma buvo mirę kankinių mirtimi, nes neišsižadėjo Kristaus, ir melsdavosi prašydami tikėjimo drąsos ir įkvėpimo. Žmogui svarbu matyti, liesti, jausti. Žmogus yra žmogiškas, turintis santykį su materija, todėl ir dvasiniuose kloduose žmogui svarbu apčiuopti, matyti dalykus, kurie primena realius daiktus, tikrus dalykus, išgyventus gyvenimus. Tarkim, Romoje, sunkiai surastume senesnę bažnyčią, kuri nebūtų pastatyta ant šventųjų kapų ar altoriuje neturėtų šventųjų relikvijų. Taip siekiama priartinti pavyzdžius tų, kurie savo ištikimybe moko ir uždega širdį.

Taigi bažnyčioje, kurioje yra palaimintojo Karolio Akučio kūno relikvija, liejosi labai įvairūs mūsų jausmai. Buvo labai stipru švęsti Eucharistiją, nes tai buvo palaimintojo Karolio gyvenimo centras, kaip jis pats įvardijo – greitkelis į Dangų. Buvo svarbu sudėti į Viešpaties rankas visų piligrimų ir visų Lietuvoje prašiusiųjų intencijas ir per palaimintojo Karolio užtarimą melsti Dievą. Drauge toks veidinis nuostabos išgyvenimas: taip, aš tikrai čia, aš tikrai matau. Matau, kad žmonės verkia, žmonės nustebę, žmonės rankomis liečia sarkofagą su relikvijomis, visi drauge meldžiasi Rožinio maldą, atliepia į jauniausio piligrimo skaitomą palaimintojo Karolio Akučio litaniją, paskęsta tyloje ir, užmerkę akis, pasakoja palaimintajam savo gyvenimo istorijas, jo užtarimui patiki intymiausius dalykus, visiškai pasitikėdami Dievu. Tai buvo tikra, gaivu, įsimintina ir drauge labai asmeniška – tikras meilės pasimatymas.

Tą pačią dieną Asyžiuje lankydami Šv. Rufino katedrą, piligrimai išgyveno, Jūsų žodžiais tariant, Dangaus bučinį. Įvyko neplanuotas susitikimas su palaimintojo Karolio Akučio mama – Antonia Acutis. Ir užsimezgė pokalbis. Koks jausmas sutikti palaimintojo mamą?

Šv. Rufino bažnyčia yra Asyžiaus katedra, joje yra palaimintojo Karolio Akučio širdies relikvija, kuri, jį skelbiant palaimintuoju (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje), buvo nešama lydint tėvams. Tai visiškai natūralu ir įprasta italams, jie net nekelia klausimo apie relikvijų eksponavimą, jie džiūgauja, kad gali matyti, prisiliesti ir melstis.

Išties susitikimas su palaimintojo Karolio Akučio mama Antonia Acutis, kurios knygą lietuvių kalba yra išleidusi Alytaus Šv. Kazimiero parapija, buvo tikras Dangaus bučinys, dangaus praplyšimas. Pats didžiausias neįtikėtinumas, tiesiog planuodamas nesuplanuosi susitikimo, nes Antonia labai užimta: katechetė, verslininkė, o dėl palaimintojo sūnaus laukiama daugelyje šalių ir televizijų, daug rašo, nesibaigiantys interviu apie sūnų ir per jo užtarimą vykstančius Dievo darbus. Ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Milane, kuris nuo Asyžiaus yra pakankamai nutolęs, todėl neplanuotai ją sutikti – tiesiog stebuklas.

Kai mes išėjome iš katedros, viena piligrimė, Šv. Benedikto gimnazijos tikybos mokytoja Virginija man sako, kad kieme stovi palaimintojo Karolio Akučio mama. Didžiai suabejojau, bet tik dirstelėjęs matau, kad tai ji. Tiesiai ir priėjau. Pasakiau, kas ir kokiu tikslu esame Asyžiuje. Ji maloniai nustebo ir savo pašnekovams sako: „Matai, ką Karolis išdarinėja.“ O tie svečiai buvo Puerto Riko ambasados darbuotojai. Ji juos paliko ir mūsų grupei kalbėjo apie dešimt minučių. Buvo neįtikėtina iš italų į lietuvių kalbą versti Karolio mamos Antonios žodžius, kuriuos ji norėjo pasakyti būtent alytiškių piligrimų grupei. Ji akcentavo Eucharistijos svarbą, kad gyvenimo centre turi būti Jėzus, kad priimdami Šv. Komuniją mes galime greitai pasiekti šventumą, kaip nutiko ir jos sūnui, kuris, būdamas septynerių, priėmė Pirmąją Komuniją ir iki pat savo mirties kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose. Paminėjo Rožinio maldą, kurią Karolis kasdien nuo septynerių metų iki pat savo mirties meldėsi. Rožinio malda gali sustabdyti karą. Taip Antonia atkartojo Fatimoje kalbėjusios Švč. Mergelės Marijos žodžius. Palaimintojo Karolio mama pabrėžė, kad kaip ir Karoliui, taip ir mums turi būti svarbūs du dalykai – meilė Dievui ir kitam žmogui – artimui. Kitaip tikėjimas yra lyg nepilnas, jame kažko trūksta.

Kaip jau minėjau, palaimintojo Karolio tėvai nebuvo tikintys ir praktikuojantys tikėjimo. Sūnus juos atvedė prie Dievo. Mama tai pripažino. Pripažino, kad pirmas stebuklas – jos ir jos vyro atsigręžimas į Jėzų, gyvenimo pakeitimas, tarnavimas ir pasitarnavimas Dievui Bažnyčioje.

Palaimintojo mamai trumpai pasakiau apie alytiškį Martyną, kuris Karolio užtarimu pasveiko ir buvo išplėštas iš mirties gniaužtų. Antonia davė savo telefono numerį ir prašė susisiekti su ja bei būtinai aprašyti Martyno istoriją, nes tai gali prisidėti prie palaimintojo Karolio paskelbimo šventuoju.

Viduramžių miestas Asyžius.

Asyžius palieka ypatingą įspūdį. Viduramžių miestas, labiausiai išgarsėjęs dėl čia gyvenusio šventojo Pranciškaus Asyžiečio, šiandien laikomo Italijos globėju. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikos kriptoje saugomi Pranciškaus palaikai. Netoli Asyžiaus yra Porciunkulė (arba „dalelytė“, išvertus iš italų kalbos) – maža koplytėlė, dedikuota Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Angelų Karalienei. 1209 metais koplyčią savo rankomis atstatė šv. Pranciškus. Ši vieta tapo gimstančio pranciškonų judėjimo centru. 1216 metais šiai koplyčiai buvo suteikta visuotinių atlaidų privilegija. Vėliau toje vietoje, kur stovėjo Porciunkulės koplyčia, buvo pastatyta didelė Marijos Angelų Karalienės bazilika, apgaubianti mažąją koplyčią.

Išties Asyžius yra toks miestas, kad, atrodo, kiekvienoje gatvelėje būtų galima filmuoti filmus apie viduramžius, apie riterius, damas, kryžiuočius ir daugybę kitų įsimintinų istorijos pėdsakų.

Asyžius kažkada buvo savarankiškas miestas su savo valdžia, todėl buvo priverstas apsitverti ir gynybinę sieną, pasistatyti gynybinę pilį, nes ne visi anuomet buvo draugiški. Šiandien Asyžius labai draugiškas, atviras, kiekvieną priimantis tarsi ištiestomis rankomis, nes jis yra taikos miestas. Asyžiun šv. popiežius Jonas Paulius II sukvietė pagrindinių pasaulio religijų atstovus, su kuriais drauge iš Romos atvyko taikos traukiniu, maldai už taiką pasaulyje. Ir vėliau ši maldos tradicija buvo tęsiama, taip drauge parodant, kad pagrindines religijas sieja tikros taikos ir brolybės siekis, ir nors būdamos savo mokymu skirtingos, turi bendrus pagrindinius taškus – taikos siekį, pagarbą žmogui ir atsakomybę už visą kūriniją, ką itin pabrėžia dabartinis popiežius Pranciškus.

Šiandien į Asyžių labai traukia palaimintasis Karolis Akutis, nors ilgą laiką šis jaukus ir labai tvarkingas bei šeimyniškas miestas buvo žinomas dėl šv. Pranciškaus ir šv. Klaros bei Porciunkulės bažnytėlės.

Šv. Pranciškus mus kviečia pasisvečiuoti XII–XIII amžiuje, nes jis pats gimė 1182 metais. Jau nuo mažumės buvo apdovanotas protu, geru skoniu, malonia išvaizda, sulaukęs pilnametystės jis buvo visų laukiamas svečias ir bičiulis. Tačiau jame ėmė grumtis vidinis balsas, kuris kvietė tarnauti ne tarnui karaliui, bet šeimininkui Dievui. Kardinalus posūkis Dievop asyžiečius vertė mąstyti, kad Pranciškui pasimaišė protas, kad jis pamišo, nors realiai Pranciškus iki pat savo gyvenimo pabaigos pasižymėjo itin gaiviu ir tiksliu mąstymu. Kartais tarnavimas, ištikimas tarnavimas Jėzui, kitiems atrodo kaip beprotybė. Jo duoti neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadai to laiko lėbaujančiai visuomenei buvo atgrasūs ir svetimi. 1209 metais popiežius Inocentas III leidžia Pranciškui ir jo draugams įkurti pranciškonų ordiną. Mums žinoma, kad būtent šv. Pranciškus sukūrė pačią pirmąją prakartėlę, kad žmonėms padėtų kuo labiau išgyventi Dievo įsikūnijimo slėpinį ir širdis pripildyti kalėdinio stebuklo šviesos.

Pranciškų Jėzus pažymėjo ir kitu neįprastu ženklu – ant Alvernos kalno jis gavo stigmas – penkias Jėzaus žaizdas, kaip ištikimybės Kristui ženklą. Kalbant apie stigmas, vėliausiai jas yra gavęs šv. Tėvas Pijus, kuris mirė 1968 metais. Tai reiškia, kad dėl laikotarpio Kristaus duotų žaizdų jau negali apipinti legendomis, nes jas patvirtino pats mokslas. Pranciškus užmigo Viešpatyje 1226 metais.

Šv. Pranciškui itin artima šv. Klara. Juos siejo ypatingas dvasinis ryšys, bendrystė buvo tokia tvirta, kad kartais pasigirsta net manipuliacijų apie jų ryšį. Pasaulis vertina pagal save. Ir čia man prisimena labai išmintingas vieno paprasto žmogaus posakis: „Jei su visais miegosi, tai su kuo tada draugausi.“

Šv. Pranciškus ir šv. Klara duoda tyros, gilios, pasiaukojančios, gera linkinčios draugystės pavyzdį. Tiesa, Klarą iš vienuolyno visaip bandė susigrąžinti jos šeima, broliai tiesiog norėjo atplėšti ją nuo altoriaus, bet kai pamatė, kad jau nukirpti jos itin vešlūs ir gražūs plaukai – suprato, jog nieko nebus ir paliko ją ramybėje. Klara, Pranciškaus padedama, įkūrė Šv. Klaros seserų vienuolyną (vadinamosios klarisės). Klara į Tėvo namus sugrįžo 1253 metų rugpjūčio 11 dieną.

Su vairuotoju Stinu.

Piligrimai iš Alytaus dalyvavo ir tradicinėje bendrojoje audiencijoje su popiežiumi Pranciškumi, trečiadienio rytą Vatikane. Lapkričio 15 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezė buvo skirta jausmui ar, tiksliau, nuostatai, kuri persmelkia krikščionio gyvenimą, jei jo santykis su Viešpačiu iš tiesų gyvas: džiaugsmui. „Klausimas, brangūs broliai ir seserys, yra ne „ar“ jį skelbti, bet „kaip“ skelbti, ir šis „kaip“ yra džiaugsmas. Arba skelbiame Jėzų su džiaugsmu, arba jo neskelbiame, nes bet koks kitas būdas skelbti Jėzų negali atskleisti tikrosios Jėzaus tikrovės“, – sakė popiežius Pranciškus. „Kviečiu kiekvieną krikščionį, bet kurioje vietoje ir situacijoje, atnaujinti susitikimą su Jėzumi Kristumi. Kiekvienas iš mūsų šiandien teskiria šiek tiek laiko, kad pagalvotų – „Jėzau, tu esi manyje. Noriu sutikti tave kiekvieną dieną. Tu asmuo, ne idėja. Tu kelio pakeleivis, o ne programa. Tu Meilė, kuri išsprendžia problemas. Tu esi evangelizavimo pradžia. Tu, Jėzau, esi džiaugsmo versmė.“ Amen“, – meldė popiežius lapkričio 15 dienos katechezėje.

Išties didelis džiaugsmas atvykusiems piligrimams susitikti su popiežiumi, kurį dažniausiai matome tik per televiziją, nors turėjome laimės 2018 metais jį sutikti ir priimti Lietuvoje. Trečiadienio rytai Vatikane tikrai ypatingi – bendroji audiencija, kurioje klausomasi Evangelijos, popiežiaus komentaro, priimamas palaiminimas, kuriuo popiežius kviečia pasidalinti su visais, ypač vaikais, sergančiais ir senoliais.

Gera, kad popiežiaus Pranciškaus žodžiai ir darbai eina išvien. Pasirinkdamas Pranciškaus vardą jis jau atvėrė savo pontifikato kryptį – meilę vargšams ir paprastiems žmonėms, vengti pompastikos, prabangos, pasilenkti prie kito žmogaus, kaip tai darė Jėzus, kaip tai darė šv. Pranciškus, kaip tai itin intensyviai ir nuolat darė ir palaimintasis Karolis Akutis.

Stabtelint prie popiežiaus Pranciškaus meilės vargšams ir benamiams įsimintinas epizodas iš vieno popiežiaus gimtadienio. Jis paprašė, kad pietums būtų pakviesti keli benamiai, su kuriais jis galėtų atšvęsti savo gimimo dieną. Vienas iš benamių atėjo su šunimi ir apsauga pasiteiravo, kodėl jis jo nepalikęs namuose. Benamis pateikė logišką atsakymą: „Aš neturiu namų, neturiu, kur palikti savo šuns, jis visada su manimi.“ Ir popiežiaus gimtadieninių pietų metu benamio šuo gulėjo po stalu ir labai tikėtina, kad taip pat buvo pavaišintas kokiu gardžiu kąsneliu.

Popiežius Pranciškus Vatikane atidarė centrą benamiams, kuriame jie gauna švarius rūbus, gali išsimaudyti duše, kirpėjų savanorių yra apkerpami, savanorių barzdaskučių apskutami. Įdomu tai, kad savanorių gretose yra ir itin garsių Romos stilistų, kurie dalį savo laiko paaukoja varguoliams. Taip pat popiežiaus dėka yra gydytojų savanorių komanda ir gydytojų odontologų savanorių būrys, kurie teikia pirmąją pagalbą, padeda numalšinti skausmą, o poreikiui esant lydi benamius į gydymo įstaigas, valstybines ir privačias, kurios sutinka prisidėti prie šios svarbios ir kilnios misijos.

Sutemus vaikštinėjant apie Vatikaną, matyti begalė palapinių ar iš popierinių dėžių pastatytų „namų“, kuriuose benamiai saugiai praleidžia naktį, nes Vatikaną, o drauge ir juos, saugo Vatikano policija.

Ir tai tik maža kruopelytė artimo meilės darbų, kuriuos daro popiežius Pranciškus.

O kuo svarbios šv. Sebastijono katakombos, apie kurias keliauninkams pasakojo lietuvis gidas?

Aplink Romą yra daugybė katakombų, vienos yra atviros lankytojams, kitos uždarytos. Vienos iš atvirų – šv. Sebastijono katakombos. Šv. Sebastijonas buvęs imperatoriaus karys, labai svarbus asmuo – galėtume sakyti, apsaugos vadovas, kuris dėl tikėjimo Kristumi paties imperatoriaus buvo pasmerktas myriop. Tapo kankiniu dėl Kristaus ir šiandien jo vardą tariame su šventa pagarba.

Katakombos – labai paprastai kalbant – kapinės, žmonių laidojimo vieta. Jos yra už Romos, nes mieste nebuvo galima laidoti, na, tik su tam tikromis kilmingomis išimtimis. Galėtume klausti, tai kas čia ypatingo, tiesiog kapinės? Ir visgi, tai ypatinga vieta. Romos imperijos kariams buvo draudžiama įžengti į kapines, o žmonės turėjo teisę jas lankyti. Šalia daugybės pagonių šiose katakombose yra palaidota daug pirmųjų amžių krikščionių, gyvenusių Romoje ir jos apylinkėse. Tai išduoda ant dalies antkapių matomi krikščioniškos simbolikos ženklai (žuvis, inkaras, žmogus su aukštyn pakeltomis rankomis, duonos pintinėlė – Eucharistija) bei užrašai. Likę daug aliejinių lempelių, kurias žmonės naudojo keliui nušviesti. Taip pat daug molio šukių, ant kurių užrašytos maldos, prašant šventųjų, ypač apaštalo Petro, užtarimo. Katakombose krikščionys be persekiojimo baimės galėjo melstis (nes krikščionybė Romos imerijoje nustojama persekioti tik 313 metais, prie imperatoriaus Konstantino), šventė Eucharistiją, todėl lankydami katakombas ne tik pamaitiname istorinę sąmonę, bet kaip krikščionys maitinamės krikščionybės šaknų syvais, kurie mums padeda šiandienos pasaulyje išlikti žemės druska ir pasaulio šviesa.

Labai gera, kad šv. Sebastijono katakombose gidu dirba lietuvis Donatas Atkočiūnas, kurio dėka ir Eucharistiją švęsti galėjome, ir gimtoji kalba šventuose požemiuose aidėjo.

Dar viena ypatinga vieta – Subiako miestelis, kur kalnuose griežtą atsiskyrėlio gyvenimą gyveno šv. Benediktas Nursietis (480–547), popiežiaus Pauliaus VI 1964 metų spalio 24 dieną paskelbtas pagrindiniu Europos globėju. Jungdamas maldą ir darbą, pagal savo garsųjį šūkį ora et labora (lot. „melskis ir dirbk“) jis sutaurino ir išaukštino žmogaus triūsą.

Tikėtina, kad jei ne šv. Benediktas ir ne jo sesuo šv. Scholastika, Subiakas būtų ramus ir tik vienas iš įprastų miesteliukų, kurių Italijoje – sočiai.

Šv. Benediktas gimsta mirštant ir byrant Romos imperijai, kurios pabaiga buvo apgailėtina. Ir būtent šv. Benediktas davė naują impulsą Vakarų pasauliui kultūriniu, religiniu bei šviečiamuoju aspektu. Dėl šios priežasties popiežius Paulius VI Benediktą ir paskelbė pagrindiniu Europos globėju. Religijos istorijoje Benediktas vadinamas Vakarų vienuolijos kūrėju. Jai jis sugebėjo suteikti originalią ir konkrečią formą.

Benediktui buvo vos dvidešimt metų, kai jis kaip atsiskyrėlis apsigyveno oloje Subiako kalnuose, kurie mūsų piligrimams lankantis saulėtą dieną atrodė kaip pasaka. Spalvos, šniokščianti kalnų upė ir šv. Benedikto dvasinis artumas. Tiesiog perkrauna vidinį kompiuterį, atnaujina ir nuskaidrina žvilgsnį.

Lankytoje oloje Benediktas išgyveno trejus metus, beveik kaip gyvas palaidotas, bet jo atsiskyrėliškumas negalėjo sukliudyti, kad garsas apie jo atgailą bei maldas pasklistų tarp žmonių, ir Vikovaro bendruomenė jį pakvietė pas save. Tačiau netrukus Benediktas vėl sugrįžo į uolą, kur jį pradėjo lankyti jaunuolių būrelis trokšdamas, kad Benediktas pasidalintų savo tylos ir maldos gyvenimu. Taip ir gimė pirmoji benediktinų bendruomenė, kuri vėliau persikėlė į Monte Kasiną, kur šv. Benediktas užmerkė akis 547 metais.

Lietuvoje benediktinai vienuoliai yra įsikūrę Palendriuose (Kelmės r.), o Alytuje veikia Šv. Benedikto gimnazija, kurią savo maldos intencijoje tikrai turėjo piligrimai, nes dalies jų vaikai ar vaikaičiai yra šios gimnazijos ugdytiniai.

Viduramžių miestas Asyžius.

Alytaus piligrimus maloniai priėmė ir Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos rektorius kunigas Audrius Arštikaitis. Jis papasakojo kolegijos istoriją, parodė muziejų. Kaip sakė drauge su Jumis šv. Mišias aukojęs doktorantas ir kolegijos dvasios tėvas kunigas Arvydas Jakušovas, beje, į lietuvių kalbą išvertęs knygą apie Karolį Akutį, kolegijoje jau seniai beskambėjo lietuvių kalba. Jūs pats esate studijavęs Romoje ir gyvenęs šioje kolegijoje 3 metus.

Popiežiškoji lietuvių šv. Kazimiero kolegija (įkurta 1946 metais) yra svarbi Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir išeivijos lietuvių istorijos dalis, nes, sovietams okupavus Lietuvą ir labai suvaržius Bažnyčios veiklą, lietuvių kolegija Romoje buvo ir lietuvybės centras, nes čia gyveno studijuoti atvykę užsienio lietuviai, čia vykdavo valstybinių švenčių minėjimai, čia lankėsi daug šviesių ir svarbių asmenų. Ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę galėjo atvykti pirmieji studentai iš Lietuvos ir semtis akademinių žinių bei įkvėpti Visuotinės Bažnyčios gaivos gurkšnių.

Šiandien kolegiją galima vadinti paprastu žodžiu – bendrabučiu, namais, kuriuose gyvena kunigai studentai. Gyvena jau ne tik lietuviai, bet ir iš kitų užsienio kraštų. Gyvena, drauge meldžiasi, leidžia laisvalaikį, studijuoja savarankiškai, tačiau mokytis keliauja į įvairius Romoje veikiančius universitetus, kad studijas užbaigę galėtų sugrįžti ir pasitarnauti vietinėse savo kraštų Bažnyčiose.

Ir šiandien, nepaisant to, kad Romoje yra Lietuvos Respublikos ambasada ir Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto, atvykę garbingi Lietuvos Bažnyčios ar Lietuvos Respublikai atstovaujantys svečiai mielai lanko kolegiją ir išgyvena bendrystę.

Įsimintina, kad lietuvių kolegijoje net du kartus lankėsi dabar jau šventasis popiežius Jonas Paulius II, tuo parodydamas artumą lietuvių tautai ir norėdamas paryškinti mus kaip tautą, kuri nėra ištrinta iš pasaulio žemėlapio, bet trokšta būti laisva, nepriklausoma ir savarankiška. Smagu ir svarbu ir tai, kad amžino atminimo ilgametis kolegijos dvasios tėvas prelatas Stasys Žilys (garsus ir kaip menininkas tapytojas) buvo Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytoju, kuomet popiežius ruošėsi apaštališkajai kelionei į Lietuvą (1993 metais). Popiežius norėjo ne tik kalbėti lietuviškai, bet ir suprasti, ką sako, ką kiekvienas žodis reiškia.

Kolegijoje yra fotelis, kuriame sėdėjo Jonas Paulius II ir kurį labai mėgsta visi svečiai, manydami, kad tokiu būdu gaus mažumėlę šventumo.

Subiakas.

Išskirtinis išgyvenimas – Eucharistija Vatikano širdyje, Šv. Petro bazilikos kriptose, nacionalinėje Vengrų koplyčioje. Ar esate kada anksčiau aukojęs čia šv. Mišias?

Jau išeinant po Mišių žvilgsniu palytėtas ir dar vienas Lietuvos stebuklas – Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia (it. Mater Misericordiae) arba tiesiog Lietuvių koplyčia (it. Capella Lituana). Koplyčią 1970 metų liepos 6 dieną inauguravo ir palaimino popiežius Paulius VI. Meninę koplyčios koncepciją, sklidiną simbolinių Lietuvos valstybės ir istorijos vaizdų, sukūrė iš mūsų kraštų kilęs (gimė Ūdrijoje), Niujorke gyvenęs dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.

Ant Lietuvių koplyčios vartų puikuojasi bronzinis Vytis, virš altoriaus kabo pažįstama ir sava Vilniaus Aušros Vartų Marijos mozaika. Koplyčios sienas dengia šviesaus travertino reljefas, kuriame vaizduojami istoriniai Lietuvos valstybės ir Bažnyčios Lietuvoje kūrėjai, kankiniai, istoriniai įvykiai ir vietos, nuo Karaliaus Mindaugo krikšto iki Kražių skerdynių, sovietmečio represijų dėl tikėjimo ir Sibiro tremtinių kankinių maldų. Menininkas koplyčios interjero reljefams šviesų travertiną iš Romos apylinkių pasirinko neatsitiktinai – šis akmuo V.K.Jonynui priminė tufo uolieną, kurioje buvo kasamos katakombos. Katakombų, kaip kenčiančios Bažnyčios simboliu, buvo norėta priminti tuometinę Lietuvos padėtį ir paliudyti lietuvių tautos stiprybę bei vienybę. Koplyčia buvo itin brangi ir popiežiui Jonui Pauliui II. Būtent joje, po išrinkimo popiežiumi 1978 metų spalio 16 dieną, Karolis Wojtyla sustojo maldai, prieš suteikdams pirmąjį apaštališkąjį palaiminimą. Vėliau Jonas Paulius II Lietuvių koplyčioje maldai ir apmąstymams lankydavosi dažnai.

Išties didelė malonė, kad galėjome melstis prie apaštalo Petro kapo, kuris visai netoli nuo Vengrų koplyčios. Pirminė užmačia buvo melstis Lietuvių koplyčioje, tačiau ji per maža tokiam gausiam piligrimų būriui, todėl mums buvo paskirta erdvesnė koplyčia. Tačiau labai gražiai sutapo, kad meldėmės Vengrų koplyčioje dieną, kai liturgija mini šv. Elzbietą Vengrę, kuri šalia šv. Kazimiero yra mūsų parapijos dangiškoji globėja. Ši sąsaja, ir gausybė jų visoje piligriminėje kelionėje, man asmeniškai reiškia Dievo laiminančią ranką, ištiestą virš mūsų. Planuodamas nesuplanuosi, o Dangus ima ir praplyšta malonėmis netikėčiausiomis aplinkybėmis.

Kai tenka su grupelėmis vykti Romon, visada aukoju šv. Mišias Lietuvių koplyčioje, nes tai mūsų pasidžiaugimas, kad esame taip arti Bažnyčios širdies, o drauge norisi žmonėms padėti Lietuvos vardą ir tai, kad esu lietuvis, tarti su garbe, su iškilmingumu.

Kuomet studijavau Romoje (2006–2009 metais), visada stengdavausi dalyvauti liturgijos šventime drauge su popiežiumi. Man, iš kaimo kilusiam, realiai tik provinciją pažinojusiam kunigui, tai buvo liturginio subtilumo, neskubos, šventimo, pasirengimo liturgijai mokykla. Viską stebėdavau net prasižiojęs. Dabar kai kas nors pasako kokį pastebėjimą dėl parapijos švenčiamos liturgijos formos ar trukmės, ramiai pasiūlau pasižiūrėti įrašų iš Vatikano ir bus aišku bei ramu, o drauge nereikia bandyti būti protingesniam už popiežių, jis vedlys, mokytojas ir ganytojas. Popiežius duoda toną, o mes su savaisiais „orkestrais“ šloviname Viešpatį kaip tik galime iškilmingiau. Iškilmingai liturgijai būtingas ne pompastiškumas, bet ramybė, gylis, neskuba, paruoštas žodis ir aiškiai artikuliuotas giedojimas, bendruomenės indėlis ir atliepas, o centre – Jėzus.

Jūsų žodžiais sakant, piligriminė kelionė būna su intencija ko nors prašant, norint ką nors pažinti („Dieve, aš priimsiu viską, ką duosi“) arba atsiprašyti už ką nors – kad duotų lengvesnę širdį. Ką Jums reiškia parapijos bendruomenės piligrimystė?

Piligrimystė labai aiškiai išreiškia Bažnyčios, kaip keliaujančios Dievo tautos, charakterį. Keliauja, kad susitiktų Dievą, kad pažintų Jo valią, kad atsiprašytų, kad padėkotų, kad padarytų rimtą atgailą.

Ši kelionė, kaip jau ir minėjome pradžioje, padėka Dievui už palaimintąjį Karolį Akutį. Mano širdis džiaugėsi, kad drauge meldėmės, giedojome, bendravome, dainavome vakarienės metu, kad vienas kitam ištiesėme ranką, kai laipelių atrodė per daug ir kad jie niekaip nesibaigia, kad vienas kitą drąsinome, atsakėme į klausimus, buvome drauge vieningi, įsiklausantys, nes keliauti su penkiasdešimčia piligrimų yra iššūkis. Jei nebūtume buvę kantrūs ir geranoriški vienas kitam, tai dėl elementarių smulkmenų būtume galėję imti kibirkščiuoti ar reikšti nepasitenkinimą. Piligrimystė duoda tokią ramybę ir malonę, ko nėra turistinėse kelionėse.

Labai gera, kad žmonės, kurie priklauso tai pačiai parapijos bendruomenei, dabar bus jau ne bevardžiai anonimai, kurie kas sekmadienį susitinka, bet žmonės su vardais ir istorijomis, su konkrečiais džiaugsmais ir rūpesčiais. Tiek bažnyčioje, tiek gatvėje jau sveikinasi vieni kitus, santykis sušilo, žmogus tapo artimas, svarbus, savas. Mūsų bendruomenei tai labai svarbu, nes sakome, kad esame Dievo šeimyna, ir dėl šios kelionės šioje šeimynoje tiesiog pasislinkome arčiau vienas kito, tapome savi.

O kokie buvo šios kelionės pasiskonėjimai asmeniškai Jums? Juolab kad Romoje esate gyvenęs, mokate italų kalbą?

Mane visa esybe įtraukė palaimintasis Karolis Akutis, tiesiog priglaudė prie savęs. Jaučiau, kad tai ir brolis, ir mokytojas, kad jis man labai savas ir galiu labai atvirai jam patikėti savo širdies intencijas, padėkoti, palikti jam savo nerimą.

Mane vis lydėjo toks širdies pasigėrėjimas piligrimų grupe, kad iš provincijos miesto Lietuvoje mes vaikštome Romoje, kad mūsų daug, kad šypsomės, juokaujame, kad tame tautų katile skamba lietuviškas žodis, juokas, kad žmonės neįsitempę, bet su gaivališkumu, smalsumu, noru daugiau.

Labai įdomu, kad papuolus į itališką aplinką staiga atsigamina italų kalba, atsiranda kažkoks vidinis pagreitis, noras juokauti, gyventi, tokios sveikos žaismės bangos užplūsta, atrodo, kad pats temperamentas dar labiau pagyvėja. Vis tik studijų miestas palieka atmintyje daug šviesos, ir labai gera, kad galėjau pasitarnauti savo turima patirtimi.

Jeigu reikėtų išskirti keletą momentų, tai būtų šie: malda prie palaimintojo Karolio Akučio, susitikimas su jo mama Antonia, Subiako kalnų svaigulys ir ypač nuolankus, paslaugus ir labai giedro žvilgsnio autobuso vairuotojas musulmonas Stinas. Ne kartą pagalvojau, kad toks skaidrus džiaugsmas labai tiktų man kaip kunigui, bet kaip tai „įsiinstaliuoti“?

Kalbėjosi Rūta Jasionienė

Kitos naujienos

Pavasariop prasideda aplinkos tvarkymo darbai. Gyventojai raginami atkreipti dėmesį, kokiais atve...

Alytaus kraštotyros muziejuje antradienį pristatyta Vilmanto Dunderio knyga apie Kovo 11-osios akto signa...

Per pirmą dieną, vasario 21-ąją, kai buvo pradėti rinkti parašai už kandidatus į prezidentus, TS-LKD kand...

Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (VERT) teigiant, kad buitiniai vartotojai ir mažos įm...