ES Sanglauda Lietuvai – kur keliauja 6 milijardai eurų

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Rss Anchor Pocket Casts Castbox

Per dvidešimt narystės Europos Sąjungoje (ES) metų Lietuva padarė tai, ką ekonomistai vadina sėkmės istorija ir vienu sparčiausių vystymosi šuolių Europoje. Nuo  2004-ųjų iki 2023 metų BVP vienam gyventojui mūsų šalyje padidėjo nuo 48 proc. iki 87 proc. ES vidurkio. Nedarbo lygis imant tuos pačius lyginamuosius metus krito nuo 10,9 proc. iki 6,3 proc. Tai ES sanglaudos politikos istorija Lietuvoje skaičiais.

Šeši milijardai per 7-erius metus

2021–2027 m. Lietuva iš ES fondų gauna 6,189 milijardo eurų. Pinigai šiuo septynerių metų periodu dalijami penkioms kryptims – beveik trečdalis skiriama (30%) žalesnei Lietuvai, t.y. klimatas, energetika, žiedinė ekonomika. Socialinei sričiai dar panašiai tiek – 29 proc. biudžeto. Pažangai, inovacijoms, skaitmenizacijai ir verslas tenka 15 proc., transportui ir infrastruktūrai – 8 proc., miestų plėtrai ir Teisingos pertvarkos fondui – likusi dalis.

Tačiau svarbiau nei proporcijos yra tai, kad Europos Sąjungos fondai šiuo metu sudaro daugiau nei 70 proc. visų Lietuvos viešųjų investicijų. Galima tuo džiaugtis, tačiau kartu tai reiškia, kad šalis ne šiaip ES lėšų gavėja, bet ji yra visiškai priklausoma nuo europinių pinigų. Be jų tiesiog nebūtų didelės dalies to, ką matome kasdien.

Keliai, mokyklos, verslo paramos programos, socialinė politika – visa tai didele dalimi remiasi tuo, ar ES pinigai ateina laiku ir ar jie panaudojami tinkamai.

Dvi Lietuvos

Turbūt kiekvienam tekę girdėti žodžius „dvi Lietuvos“. Kartais posakis nuskamba įvairomis prasmėmis, tačiau kalbant apie pragyvenimo lygį ir ES paramą tai visiška tiesa. Vilniaus regiono BVP vienam gyventojui šiandien siekia 132 proc. ES vidurkio. Tuo tarpu „kita Lietuva“ – tiksliau Vidurio ir Vakarų Lietuva, kurios dalis yra ir Alytaus regionas, tesiekia 67 proc. ES vidurkio. 

Vilniaus regionas apima Vilniaus apskritį – tai Vilniaus miestas ir jį supančios Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų ir Elektrėnų rajonų savivaldybės. Viskas kita – Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apskritys patenka į Vidurio ir Vakarų Lietuvos regioną. 

Atotrūkis tarp Vilniaus ir kitos dalies Lietuvos milžiniškas ir jis tik auga. Beje, realus ekonominis atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos greičiausiai yra dar didesnis, nei rodo oficialūs skaičiai, nes pastaraisiais metais migrantai Vilniaus rodiklį kiek sumažina, kaip ir bendrai Lietuvos BVP augimo tempus – neretai ir ukrainiečiai ir atvykėliai iš kitų šalių dirba už žemesnį atlyginimą, dėl to bendras šalies konvergencijos – artėjimo prie ES vidurkio – tempas šiek tiek sulėtėjo.

Jeigu tiksliau, Lietuva apie 87 proc. ES vidurkio buvo pasiekusi jau 2021 metais, o 2022 m. BVP siekė 89–90 proc. ES vidurkio, ir po metų, prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, energetinei krizei, didėjant migrantų skaičiui, 2023 metais vėl sugrįžo į 2021-ųjų lygį.

Ar sugebėsim vėl augimo tempus didinti – artimiausio laikotarpio klausimas. Neramina demografiniai rodikliai – gyventojai sensta, gimstamumas mažėja, kaimai ir mažieji miestai, tarp jų Dzūkijoje, patenka į tai, ką ekspertai vadina „talentų spąstais” – žmonės išvyksta, nes trūksta galimybių, o dėl to galimybių dar labiau mažėja.

Biurokratijos kliūtys

Lietuva garsėja kaip gana sėkmingai panaudojanti ES lėšas. Kaip jau minėta – tai pagrindinis viešosios infrastruktūros variklis. 2021–2027 m. programos viduryje Lietuva jau atrinkusi beveik 70 proc. visų planuotų projektų (ir tai geriau nei ES vidurkis), tačiau realiai išmokėta vos daugiau nei dešimtadalis lėšų – apie 13 proc.

Projektai pradėti, sutartys pasirašytos, bet pinigai gavėjų dar nepasiekė. Ir nors visos investicijos turi būti užbaigtos iki 2026 m. vidurio, Europos Komisijai  pateikta tik trys mokėjimo prašymai iš planuotų dvylikos.

Kodėl tai vyksta – problema sisteminė. Biurokratija yra viena sunkiausių kliūčių, o pareiškėjai susiduria su procedūromis, kurios neretai griežtesnės nei tai, ko iš tikrųjų reikalauja ES reglamentai, nes Lietuva susikuria ir papildomų reikalavimų. Vien dėl to kartais verslas renkasi banko paskolą, nes tiesiog paprastesnis procesas. 

Bus perskirstoma 600 milijonų 

Nors pagrindinis Sanglaudos politikos tikslas išlieka tas pats – mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp regionų, pati programa laikotarpio viduryje peržiūrima bei pritaikoma prie besikeičiančių aplinkybių. Tad ir dabar, iki 2025 m. pabaigos, LR Finansų ministerija turi pateikti Europos Komisijai pakeitimų planą. Jei to nebus padaryta, papildomų milijonų, skirtų kaip paskata, šalis negaus. Logika paprasta – jei lėšų nenaudoji, vadinasi, tau jų nereikia.

Lietuva dabar siekia perskirstyti apie 600 milijonų eurų. Nauji prioritetai – karinis mobilumas ir civilinė sauga ir tai tiesioginė reakcija į pasikeitusią geopolitinę realybę. Europos rytiniai pasienio su Rusija, Baltarusija, Ukraina regionai tapo strategiškai svarbiais ne tik gynybos, bet ir investicijų prasme. Sanglaudos programos rytiniuose pasienio regionuose gaus papildomų lengvatų ir Lietuva yra viena iš tų, kas gali iš to gauti daugiausiai naudos.

Perskirstant lėšas 10 milijonų eurų ketinama numatyti priedangoms visuomeninės paskirties pastatuose. Tačiau šių pinigų užteks maždaug viena vietai ant aštuonių šimtų žmonių. Be to, nėra apibrėžtų reikalavimų, kaip tos priedangos turi būti įrengtos ar paruoštos. 

Teisingos pertvarkos fondas trims regionams

Atskiras finansavimo šaltinis – Teisingos pertvarkos fondas. Lietuva gauna 273 milijonus eurų, tačiau jie skirti konkrečioms teritorijoms – Kauno, Šiaulių ir Telšių apskritims. Ten remiamas energetinis efektyvumas pramonės įmonėse, atsinaujinančios energetikos diegimas ir MVĮ plėtra.

Dzūkija ir Alytaus regionas į šio fondo sąrašą nepatenka, tai skirta tik toms vietovėms, kur pramonė ypatingai priklausoma nuo iškastinio kuro – t.y. kur stovi trys gamyklos, kurios 2021 m. sugeneravo apie 85 proc. visų Lietuvos pramonės sektoriaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų – AB „Achema”, AB „Akmenės cementas” ir AB „Orlen Lietuva”. 

Pavyzdys – Lazdijų projektas

Nuo 2027 metų Europoje startuos antroji taršos leidimų prekybos sistema, kuri apims transportą ir pastatų šildymą, kuriems iki šiol taršos leidimų nereikėjo. Tai reiškia, kad šio kuro tiekėjai mokės papildomą kainą ir ją perduos vartotojui per degalų ir šildymo sąskaitas.

Kompensuojant šį brangimą pažeidžiamiausiems gyventojams, atsirado Socialinis klimato fondas, kuriame Lietuvai numatyta apie 660 milijonų eurų ES lėšų ir privalomas 25 proc. prisidėjimas iš šalies biudžeto. Iš viso tai sudaro apie 900 milijonų eurų iki 2032 metų. Lėšos dalijamos maždaug pusiau – pusė pastatams, pusė – susisiekimui.

Pastatams, tai reiškia renovacijai – bus remiama langų keitimas, fasadų šiltinimas, stogai, šildymo sistemų modernizavimas tiek individualiems namams, tiek daugiabučiams. Pinigai skiriami pažeidžiamiems namų ūkiams – labiausiai tikėtina tiems, kurie gauna šildymo kompensacijas. 

Jei namas naudoja iškastinius degalus ir nori renovuotis, jis turės galimybę gauti iki 80 proc. kompensaciją renovacijos išlaidoms. Tokių sąlygų iki šiol Lietuvoje nėra buvę..

Kitas rimtas šių lėšų gavėjas – užsakomasis transportas visoje Lietuvoje pagal Lazdijų rajono savivaldybėje išbandytą modelį „Lazdijai veža” . Pažeidžiami gyventojai nutolusiose vietovėse, kur viešojo transporto nėra, galės paskambinti ir užsisakyti nuvežimą pas gydytoją, į parduotuvę, į paštą ar kur prireiks. Paslauga bus administruojama savivaldybių.

Tarp svarstomų projektų – mobilumo piniginė. Žmonės, gyvenantys absoliučiame skurde, per metus gautų apie 300 eurų viešojo transporto bilietams. Nors pati idėja įdomi, tačiau įgyvendinimas sudėtingas – Lietuva turi dešimtis skirtingų viešojo transporto tiekėjų, kiekviena savivaldybė turi atskirus, tad suderinti viską į vieną veikiančią schemą gali būti sudėtinga užduotis.

Socialiniai būstai neturi tapti nauja atskirtimi

Iš perskirstomų sanglaudos lėšų 53 milijonai eurų numatyti socialiniam būstui – labiausiai tikėtina, esamų butų pirkimui rinkoje.

Lietuva išsiskiria Europoje tuo, kad apie 95 proc. gyventojų turi nuosavą būstą – tai sovietmečio masinio privatizavimo palikimas. Tai reiškia ir tai, kad nuosavo būsto neturintiems socialinio būsto sektoriaus beveik nėra, o eilės kai kur siekia dešimt metų. 

Iš šio laikotarpio lėšų papildomai planuojama 200 naujų socialinių butų, iš dalies finansuojamų ir Socialinio fondo lėšomis. Visgi socialinis būstas neturi tapti naujų getų kūrimu – šį klausimą  jau dabar kelia ES institucijos, o tokių projektų, matome ir Alytuje. Mieste ketinama statyti jau antrą socialinį namą šalia esančio. Nors Europos Sąjunga nepritaria tokiems projektams, tačiau uždrausti negali – tai šalies ir savivaldybės sprendimas, kaip naudoti socialines lėšas. 

Kai visi socialiniai butai sutelkti viename name ar viename rajone, susidaro uždara aplinka – žmonės sunkiau integruojasi, vaikams nėra iš ko imti kitokio gyvenimo pavyzdžio. Geruoju modeliu gali būti Hamburgas ar Kelnas Vokietijoje, kur socialiniai butai naujuose rajonuose negali sudaryti daugiau nei 30 proc. visų butų. 

Beje, Lietuva patvirtino, kad prioritetas bus esamų butų pirkimas, o jei statomi nauji – socialiniai butai viename name neturėtų sudaryti daugiau nei pusės.

Maisto kortelės

Beje, yra ir mažiau pastebimų, bet ne mažiau svarbių dalykų, pavyzdžiui, maisto kortelės. Tai programa finansuojama tik iš Europos Socialinio fondo lėšų, kuriai skiriama kiek mažiau nei 100 milijonų eurų. Seniau per ją buvo dalinami maisto paketai, dabar tai kortelės, su kuriomis žmonės nepritekliuje gauna 25 eurus per ketvirtį vienam žmogui, šeima atitinkamai daugiau pagal žmonių skaičių. 

Tai labai konkreti parama – su ja galima eiti į bet kurį prekybos centrą ir nusipirkti būtiniausių produktų. Ši programa taip pat remia Maisto banko akcijas.

Sanglaudos laukia dar didesni pokyčiai

Kitas ES biudžeto laikotarpis, kurio planavimas jau prasideda – 2028–2034 metai. Laukia ir struktūriniai pokyčiai, tačiau didžiausias nežinomasis – ES plėtra. Jeigu Ukraina tuo laikotarpiu įstos į ES, Sanglauda keistųsi visiškai. 

Ukraina yra nepalyginamai skurdesnė nei bet kuri dabartinė ES narė, tad lėšos, kurios dabar keliauja į Lietuvą ir kitas Rytų Europos valstybes, tikėtina, bent iš dalies keistų kryptį. Tai ilgalaikis scenarijus, bet jis jau dabar kelia diskusijas ir kol kas niekas nesiryžta prognozuoti, kaip ES biudžetas atrodys po dešimtmečio.