Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox
Ką žinome apie žmogaus teises, ar mokame apie tai kalbėti ir jas ginti? Vienu svarbiausių žmogaus teises deklaruojančiu dokumentu išlieka 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurioje įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kitos nuostatos, atspindinčios to meto žmogaus teisių sampratą. Tiesa, regis apie žmogaus teises mūsų visuomenė žino, tačiau ginti jas konkrečiu atveju sekasi prastai.
Sutikti pašnekovai apie žmogaus teises kalba atsargiai „Lietuvoje apginti žmogaus teises sunku (…) reikia turėti stiprų užnugarį (…) kur nueini, ten atsimuši į sieną (…), streikais nieko nepasieksi, manau, kad teismais galima taikiai pasiekti tiesą.
„Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog 60 procentų žmonių mano, kad jie turi pakankamai informacijos apie žmogaus teises, tačiau konkrečiu atveju, kai jų teisės yra pažeistos, net penktadalis nežino, kur kreiptis“ , – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus pavaduotoja Natalija Bitiukova. Anot pašnekovės, pasitikėjimas žmogaus teises ginančiomis institucijomis nėra didelis. „2014 metų tyrimo rezultatai parodė, jog 95 procentai manančiųjų, jog jų teisės buvo pažeistos, niekur nesikreipė. Iš jų – 60 procentų nesikreipė, nes iš anksto manė, kad jiems niekas nepadės. Per dešimtmetį šis pasitikėjimo kritimas buvo pats sparčiausias ir didžiausias“, teigė žmogaus teisių atstovė.
Žmogaus pasyvumas, atsakomybės stoka, pilietinės galios mažėjimas – tai tik dalis faktorių visumos, mažinančios pasitikėjimą. Teigiama, kad labiausiai pažeidžiami yra mažiau išsilavinę, vyresni žmonės ir bedarbiai. Į šią grupę patenka kitų tautybių asmenys, kurie negauna informacijos jiems suprantama kalba.
Tarp pažeidžiamųjų ir žmonės su negalia. Mūsų visuomenė dar nėra pasirengusi priimti tokį žmogų, koks jis yra, o noras neįgaliuosius integruoti į visuomenę nėra teisingas žingsnis. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys profesorius Jonas Ruškus teigia, kad „kai kalbame apie žmogaus teises, turime keisti ne žmogų, kurį, kaip sakoma, reikia integruoti, o turi keistis pati visuomenė, pačios aplinkos. Aplinka turi prisiderinti prie žmogaus poreikių“.
„Lietuva labai panaši, į kitas posovietines šalys. Kas mus skiria nuo Europos senosios demokratijos šalių? Posovietinėse šalyse, mes vis dar norime gerinti tą neįgalųjį žmogų. Mes jį norime suremontuoti. Lyg žmogų pagerinę, suremontavę, grąžinsime į sveiką visuomenę. Toks požiūris labai gajus ir politiniam lygmenyje . Vakarų Europos šalys keičia visuomenę, kuria įtraukųjį ugdymą, keičiasi mokykla, klasė, visuomenė, netgi miestai“, – kalba profesorius Jonas Ruškus.
Anot pašnekovo, „požiūris savaime nesikeičia, jį reikia keisti, pasitelkiant tam tikras priemones. Tačiau reikia atsakyti į klausimą, ar mes norime būti demokratine visuomene. Tam reikia peržiūrėti įstatyminę bazę, o įstatymų priėmime turi dalyvauti patys negalią turintys žmonės“.
Lietuvos LGBT asociacijos vadovas Vladimiras Simonko nepraranda vilties, ir sako, kad visuomenė keičiasi, tačiau spartos norisi didesnės.
