Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Kiekvieną dieną vaikai suvalgo riekelę ar bent jau gabalėlį duonos. Paima į ranką, kanda kąsnelį, kramto ir žino, kad tai duona. Kasdieninė duona. Šventa duona. Duona nupirkta parduotuvėje. Kodėl duona laikoma šventa? Kodėl ją reikia gerbti? Seneliai sakydavo, „kad duona būtų skalsi“. O tai reiškia, kad ,,linkiu nuolat ant stalo turėti duonos, kad niekad jos nepritrūktų“.
Šiandien vaikai viską paaiškina labai paprastai, sakydami, jog kiekvienam iš mūsų galima nueiti į parduotuvę ir nusipirkti duonos. O juk ne visada duonos įsigyti buvo taip paprasta. Žmonėms reikėjo didelius darbus nudirbti, kad duona ant stalo atkeliautų. O ir tuos darbus nudirbus ne visada duonos ilgam užtekdavo. Net dabar duoną užauginti ne taip jau paprasta. Žmogui padeda mašinos, tačiau duonos paruošimo procesas vis dar užima daug laiko. Tai tik viena iš priežasčių kodėl mokyti vaikus gerbti duoną, ją tausoti pradėjome Alytaus lopšelyje-darželyje „Volungėlė“ vykdydami projektą „Duona ne per vėją atėjo“.
Projektą, kurio metu siekėme vaikus supažindinti su rugio gyvenimu nuo sėjos iki pjūties, finansavo Alytaus miesto savivaldybės administracija. Rugio kelią pradėjome nuo rugelių sėjos. Tai dažno miesto gyventojo akiai itin neįprastas reiškinys. Juk ne kiekvienam tenka mieste išvysi rugių lauką. Saujelę grūdų į Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ daržo dirvą paberti galėjo kiekvienas atėjęs. Rugių lauko idėja simbolinė – siekėme sukurti vietą, kurioje būtų galima stebėti rugių augimą bei jų apsuptyje ieškoti ramybės, įkvėpimo, semtis kūrybiškumo. Devynis mėnesius vaikai akylai stebėjo ir matavo kaip auga mūsų rugiai. Svajojome rugių derlių išsaugoti iki rudens, tačiau mieste tai padaryti pasirodo didelis iššūkis. Mus nuliūdino neatsakingai pasielgusieji, tačiau dalį rugių pavyko išsaugoti.
Sugrįžusių po vasaros atostogų vaikų laukė nauja užduotis – kuo taupiau panaudoti tai, ką užaugino mažas rugio grūdas. O derlius nemažas – grūdai ir šiaudai. Pradėjome nuo duonos kepimo paslapties, kurią atskleisti padėjo Alovės bendruomenės visuomeninės organizacijos „Susiedai“ edukacinė programa „Duonos kelias iki stalo“. Kiekvienas vaikas savo rankomis suformavo po duonos kepalėlį, pažymėjo jį savo ženklu ir palydėjo duonelę į karštą krosnį. Iškepusią duonelę sudėjo kaip kepė, jų šiukštu neapversdami, „pagirdė“ vandenėliu, uždengė lininiu audeklu. Vaikams sugrįžus, gardus duonos kvapas pasklido po visą lopšelį-darželį ir vakare pasitiko vaikų tėvelius. „Sava duona daug skanesnė, sunku apsakyti žodžiais, kaip yra malonu, kai išsikepi naminės duonos. Yra gera, nes tai darai iš širdies.“ Taip kalbėjo pedagogai, o „Volungėlėje“ nuo tos dienos galima sutikti ne vieną mažylį dabar žinantį kaip atsiranda kasdieninės duonos kepalėlis. Bet duonos kepimu dar nesibaigė rugio gyvenimas.
Auksaspalviai šiaudai dar vis traukė akį, kviesdami iš jų padaryti kažką naudinga. Nusprendėme jais papuošti eglutę. Mums padėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus tautodailininkė Lina Žaliauskienė. Aštuoniasdešimt vaikų ir dvidešimt pedagogų mokėsi gaminti šiaudinius žaisliukus Kalėdų eglutei. Gražiausių metų švenčių metu mūsų salę puošė auksinio šiaudo žaisliukais ir lopšelio-darželio bendruomenės rankų šiluma papuošta žaliaskarė. Penkiolika mėnesių ėjome duonos keliu, rugio keliu. Šį laiką panaudojome labai tikslingai – patyrėme kodėl nuo seno rugio grūdas buvo labai gerbiamas, vadinamas šventu, jam būdavo suteikiamos žmogiškosios savybės: jis maitina, verkia tinginio valgomas, užgautas pyksta, išeina iš namų. Išmokome, kad skani, maistinga, niekados neatsibostanti duona visada buvo pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydėjo žmogų nuo lopšio iki karsto. Su duona žmonės sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi eidami į svečius, taip pat grįždami atsinešdavo tų namų duonos. Koks gi maisto produktas gali būti kasdieniškesnis ir populiaresnis? Pripratome prie jos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie vandens, kurį geriame, ir, deja, vis dažniau pamirštame surinkti nuo stalo į saują jos trupinius…
