Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Kas stumia veikti, kodėl svetur gyvenantys žmonės ima burti aplink save lietuvius, savo gimtojo miesto bendruomenes ir ką linkę padaryti vardan to?
Pasaulio alytiškių bendruomenė (PAB) Dzūkijoje subūrė žmones, kurie daro dalykus vardan savo miestų ir šalies, nors gyvena kitur. PAB kūrybinėse dirbtuvėse savaitgalį vyko darbas – buvo kuriama strategija darbo su miestų diasporomis, kurioje mintimis dalijose Alytaus, Druskininkų, Varėnos, Tauragės, Panevėžio ir Vilniaus diasporos bei savivaldybių atstovai.
Iškart po savaitgalio darbo su Liudu Ramanausku kalbasi Rūta Lukošiūnaitė (Tauragė/Švedija), Donata Simonaitienė (Panevėžys/Airija), Marija Linčiūtė-Dang (Vilnius/Prancūzija), Jolita Šilanskienė (Alytus/Prancūzija), Algirdas Gataveckas (Alytus/Vilnius), Remigijus Gataveckas (Alytus/Vilnius), Tadas Kubilius (Vilnius), Inga Mažul (Alytus/Lenkija), Alvija Černiauskaitė (Alytus/Jungtinė Karalystė) ir Aurimas Kapočius (Alytus/Vilnius).
Varo vidinė motyvacija
Paklausti, kodėl bando išlaikyti ryšį su savo kraštu ar su Lietuva, dirbtuvių dalyviai vienbalsiai tvirtina tiesiog negalintys nieko nedaryti. Vidinė motyvacija stumia pirmyn.
„Galvoji, kad jeigu nieko nedarai, tai eikvoji laiką, jis eina veltui, o tu nieko nedarai“, – kas skatina veikti bando paaiškinti Alvija Černiauskaitė, Alytaus ambasadorė Londone, Jungtinėje Karalystėje.
„Gana dažnai girdimas klausimas“, – sako Airijoje gyvenanti iš Panevėžio kilusi Donata Simonaitienė. – „Galbūt tą patį daryčiau ir jei gyvenčiau Lietuvoje. Nuo lietuvių mane Lietuvoje skiria tik mano adresas.“
Tauragiškė Rūta Lukošiūnaitė atvyko iš Skandinavijos. Gyveno Danijoje, dabar Švedijoje, jos patirtis susijusi su studijomis ir savivaldybėmis. Kai išvažiuoji, ryšį norisi stiprinti įvairiais būdais, keistis žiniomis, svarsto Rūta.
Lione, Prancūzijoje gyvenančiai Marijai Linčiūtei-Dang svarbiausias variklis – meilė Lietuvai: „Aš Lietuvą labai labai myliu, kiekvienąkart grįžus man čia labai gera, bet kadangi jau sukūriau gyvenimą Prancūzijoje, nežadu čia grįžti artimiausiais metais, tad norisi burti lietuvius Prancūzijoje“. Mariją labai pastūmėjo vaikų gimimas, kai suprato, kaip greitai bėga laikas, ir seniai sklandžiusios idėjos tapo kūnu.
Jolita Šilanskienė – alytiškė, burianti lietuvius Strasbūre, kur su bendraminčiais atkūrė Strasbūro lietuvių sąjungą.
„Toks žmonių būdas, negalim nustot“, – šypsosi Jolita. – „Išgirdus, kaip lietuviukai pradeda dainuoti lietuviškai, motyvuoja tas atgalinis ryšys“. Be to, itin svarbūs ryšiai su seneliais, likusiais namuose.
Algirdas ir Remigijus Gataveckai visada sugrįžta į gimtąjį Alytų.
„Jungia tas matymas, kad nesu aš, kad esame mes, visi pasaulyje, kad mes nesugalvojom nieko naujo. Mes turėjom tokią istoriją, knygnešiai, partizanai, pas mus kraujyje visa tai yra“, – kalba Algirdas.
„Kodėl atvykstame, bandom padėti – jautrumas iš anksčiau gyvenusių žmonių paliktos patirties“, – neabejoja menininkas. Savaitgalio darbas buvo labai produktyvus, viskas tiesiog virė, sako Algirdas.
„Būna pagalvoju, kodėl mes darom kokią socialinę veiklą, ar ambasadoriai – kodėl neša tokią vėliavą. Jeigu kiekvienas per savaitę skirtų vieną dieną kažką padaryti dėl kito, pasaulis pasikeistų. Tai šitie žmonės jie daug galvoja apie kitus“, – neabejoja Remigijus. Anot jo, dėl tokių žmonių laikosi bendruomenės ir ryšiai. Žmonių, kurie suburia, sukuria veiklas, prasmę.
Inga Mažul gyveno Kalingrade, Kazachstane, Lenkijoje, gali palyginti įvairias patirtis.
„Gyvenant ne Lietuvoje tu pasiilgsti jos ir sutiktas kiekvienas lietuvis tau kaip šeima, tad nori švęsti kartu, burti“, – emocijomis dalijasi pasaulio alytiškė.
Kuo žmogus gyvena toliau nuo Lietuvos, tuo didesnis noras ja gyventi, pasakoja Inga. Kazachstano patirtis, kai čia gyvenantys, lietuviškai nebekalbantys žmonės apie Lietuvą kalba kaip apie aukso kraštą.
Tada Kubilius – diplomatas, dabar Užsienio reikalų ministerijoje dirbantis su Globalios Lietuvos programa.
„Man pačiam pirmoji patirtis su lietuvių bendruomene buvo lietuvybės lopšyje Čikagoje, ten užsikrėčiau ta bacila“, – pasakoja Tadas.
Bendruomenės užsienyje – pagalbos ramstis diplomatams, sako T.Kubilius: „Visi mes esame Lietuvos atstovai“.
Trečios kartos lietuvis, prisimenantis savo šaknis lygiai tiek pat svarbus, kiek tik ką atvažiavęs ir ryšio su Lietuva nepraradęs, neabejoja T.Kubilius, tad nėra problemos sujungti taškus, nesvarbu ar lietuviai gyvena Alytuje, ar Vilniuje, ar kitur Lietuvoj, ar visame pasaulyje.
Kuriasi ir naujos bendruomenės
„Per paskutinius metus turim susikūrusius tris naujosios kartos, neseniai atvykusių lietuvių bendruomenės skyrius, kurie gausiai jungiasi ir labai prisideda“, – gausėjančia bendruomene džiaugėsi Alvija, Jungtinės Karalystės bendruomenės pirmininkė.
Pažinimas leidžia kurti
„Aš šį savaitgalį sužinojau, kas yra bandos “, – juokiasi Rūta, kalbėdama apie susitikimo ir pažinimo galimybes.
Tokie susitikimai leidžia jaustis nevienišu, pojūtis, kad gali susirasti kitur pasaulyje bendraminčių, yra labai svarbus, neabejoja Donata.
„Tokie suvažiavimai paskatina nenustot“, – tiki Jolita.
„Jeigu vienas žmogus žino, kaip atrodo kalnas, kitas – kaip atrodo auksas, tai besikalbėdami gali sujungti ir įsivaizduoti, kaip atrodo auksinis kalnas, gauti naują darinį, kurio nėra“, – neabejoja Algirdas. Todėl susitinkant žmonėms su labai skirtingomis patirtimis ir skirtingu mąstymu gimsta nauji dalykai.
„Daug idėjų surašėm, pagalvojom, nežinom, kas pavyks, bet galim pabandyti, gal vieniems veiks vienas, kitiems kitas“, – siūlo Remigijus. – „Tai receptų rašymai, eksperimentavimas, kuris bandys realizuotis praktiškai“.
„Išduosiu paslaptį – mes su Alvija ir Donata jau turim planą, pasidalinę patirtimi jau galim daryti“, – apie ateities planus kalba Inga.
Labai svarbus ir valstybės institucijų požiūris
Bendruomeniškumas, tai darbas kartu, todėl labai svarbu ir valstybės institucijų darbas su bendruomenėmis, kuris jau vyksta, tiki Tadas Kubilius.
Anot jo, tokie susitikimai, kaip šis, praturtina ir pačius dalyvius, tiek profesine, tiek asmenine prasme, o tokiose diskusijose gimsta receptai.
„Kai yra vidinė motyvacija, tai nevadini to darbu, darai kaip hobį, kaip užsiėmimą, kuriuo realizuoji save ir kuris tau duoda pasitenkinimą, kaip ir šis susibūrimas, kuris paliks pėdsaką kiekvieno širdyje“, – kūrybinio darbo rezultatą apibūdino Alvija Černiauskaitė.
Per savaitgalį – daugiau kaip pusšimtis iniciatyvų
„Turėjom dvi labai produktyvias dienas, išsiskiriam turėdami daugiau kaip 60 įvairių iniciatyvų, kurias sugalvojo labai įvairių šalių, požiūrių, amžiaus grupių žmonės“. – savaitgalio darbą apibendrina pasaulio alytiškis Aurimas Kapočius.
Per savaitgalį gimusias iniciatyvas galima sugrupuoti į kelias dideles dalis – ekonominis aspektas, globalių žinių įvietinimas Lietuvoje, taip pat naujai sesijos dalyvių iškeltas klausimas apie diasporos geresnius ryšius savo miestuose, kur savivaldybių atstovai neišvengiamai turi prisidėti prie sėkmės, nes be jų įsitraukimo ir teigiamo požiūrio į diasporą sunku daryti dalykus, tai matoma iš pavyzdžių Lietuvoje.
„Didysis uždavinys diasporų strategijoje atspindėti savivaldybės rolę, miesto valdžios rolę, kaip tai turėtų atrodyti, po šios darbinės sesijos ir gims idėjos“, – neabejoja Aurimas.
