Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox 1919 m. gegužės-birželio mėn. lietuvių-lenkų santykiai tapo labai įtempti, nes artėjant vokiečių išsikraustymo iš Suvalkijos terminui, turėjo būti sprendžiamas klausimas, kam atiteks šis kraštas – lietuviams ar lenkams. Lietuvių politinę padėtį Pietų Suvalkijoje pagerino tai, jog pagal 1919 m. birželio 18 d. nustatytą demarkacijos liniją Lietuvos pusėje buvo palikta beveik visa Suvalkija, išskyrus pietinę Augustavo apskrities dalį su pačiu Augustavu.
Suvalkų apygardos POW vadovybė, vykdydama 1919 m. rugpjūčio 12 d. Suvalkijos dvarininkų suvažiavimo deklaraciją, nutarė rugpjūčio mėn. naktį iš 22 d. į 23 d. sukilti prieš lietuvius, išstumti juos už demarkacijos linijos, o po to užimti sritį iki pat Simno miestelio, Alytaus apskrityje. Sukilėliams turėjo padėti ginklais reguliari Lenkijos kariuomenė. Per pirmąją naktį buvo numatyta užimti Seirijus, Lazdijus, Didžiulius, ežerų liniją tarp Gibų ir Želvos, Kapčiamiestį, Šadžiūnus, o rugpjūčio 24 d. auštant – Seinus ir Krasnapolį. Sukilėlių partizanų būrius sudarė sulenkėję, tautiškai nesusipratę, lenkų sukurstyti dvarų darbininkai ir smulkūs ūkininkai, negalėję pragyventi iš savo žemės ir dirbę dvaruose.
Daugelis Alytaus apskrities, Simno miestelio gyventojų save laikė lenkais. Pokalbiuose su lietuviais jie kalbėdavo lietuviškai, tačiau vos prieidavo antras lenkas, iš karto tarp savęs pradėdavo kalbėti lenkiškai. Laikantys save lenkais gana atvirai šūkaudavo, kad eisią mušti lietuvių. Į tai lietuviai juos pašiepdavo: „Tau bepigu, kad nereikės nei toli eiti, parėjęs namo, rasi ant krosnies lietuvį savo tėvą ir galėsi jį lupti.“ 1918 m. į Lenkijos kariuomenę iš Simno įstojo Kostas Dabulevičius, Jurgis Vaičiulionis, Petras Stankevičius, Sebastijonas Matukaitis, Vaclovas Šreiberis, Petras Bujanauskas, A. Bujanauskas, Petras Matukynas, J. Matukynas, J. Misevičius, Narcizas Misevičius ir Antanas Jankauskas.
Lenkuojantys asmenys ne tik troškimais, bet ir darbais rodė, kad jų tėvynė – Lenkija ir, kad jie ne tik patys nori priklausyti, bet perversmo keliu ir Lietuvą prie Lenkijos prijungti.
1919 m. rugpjūčio mėn. pradžioje Suvalkų miesto sode vyko politinis mitingas, kurio metu paskelbta, jog Lenkijos valstybės vadovas J. Pilsudskis Lietuvą prijungia prie Lenkijos, buvo raginta organizuoti sukilėlius ir ruošti perversmus. Iš Simno tame mitinge dalyvavo Jurgis Vaičiulionis, felčeris Marcinonis, Jonas Chomičius. Panašus posėdis rugpjūčio 12 d. įvyko Sumavos kaime. Čia buvo nutarta organizuoti perversmą Seinuose, Lazdijuose ir Simne. Lenkų karines formuotes organizavo buvęs Rusijos armijos karininkas, Dapkiškių dvaro savininkas Sadauskas. Į Metelių dvarą atvyko Lenkijos kariuomenės karininkai su perversmo instrukcijomis. Jų tikslas buvo nuversti teisėtą Lazdijų ir Simno valsčių lietuvių vadovybę ir prisijungti prie Lenkijos valstybės.
Simno lenkai suorganizavo savo slaptą organizaciją – „kuopą“, slaptai apsiginklavo ir ruošėsi sukilimui, siekdami Užnemunę prijungti prie Lenkijos. Jie naktimis susirinkdavo, rengdavo pasitarimus, laukė progos įgyvendinti savo sumanymus. Ypatingai aktyvūs buvo Simno valsč. Kolonistų kaimo lenkai.
Jei Simne lenkų perversmas būtų pavykęs, komendantu buvo numatytas Jurgis Vaičiulionis, o viršaičiu – Adomas Juknelevičius. Lazdijų miesto komendantu buvo numatytas simniškis Konstantinas Paulauskas.
Seinuose perversmas įvyko, ir Seinų kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos. Tačiau Lazdijų lenkai paskubėjo, nelaukdami, kol Lenkijos kariuomenė atvyks iš Seinų, patys užėmė miestą, nuginklavo vietinę miliciją, užėmė paštą ir kitas įstaigas. Tačiau Lietuvos kariuomenės kariai ir vietiniai partizanai greit likvidavo šį perversmą.
1919 m. ties Simnu, prie Spernios upės tilto suorganizuota diversija. Buvo atsukta keletas geležinkelio bėgių varžtų. Manyta, kad į Lazdijus traukiniu iš Alytaus vyks Lietuvos kariuomenė ir įvyks avarija. Bet geležinkelio sargo būta dėmesingo ir pavojus likviduotas.
1919 m. rugpjūčio mėn., po nepavykusio lenkų „sukilimo“ Lazdijuose, į Lenkiją išvyko simniškiai: Jurgis Vaičiulionis, Vladas Legus, Konstantinas Paulauskas, Antanas Valūnas, Antanas Jankauskas, Petras Bujanauskas. Iš Simno į Lenkijos „legionus“ taip pat buvo išvykę, bet po kiek laiko sugrįžo: J. Jurgelionis, Pranas Guževičius, J. Šreiberis, Pranas Juškauskas ir Petras Juškauskas.
Po nepavykusio lenkų perversmo Lazdijuose, Simne įtariamieji buvo areštuoti. Simno lenkų „kuopos“ dokumentai ir dalyvių sąrašai buvo rasti Adomo Juknelio- Juknelevičiaus sodyboje, bičių avilyje. Petrui Stankevičiui pasisekė pasprukti, svainis naktį jį nuvežė į Seinus. Atsidūręs Lenkijoje prisiekė šiai šaliai ištikimybę, kad niekada negrįš į Lietuvą.
Duomenų apie antilietuvišką veiklą Simno apylinkėse Nepriklausomybės kūrimosi pradžioje yra labai mažai, tų įvykių amžininkai atsiminimų nepaliko. Kunigas Vincas Šeškevičius šiek tiek rašo apie Simno lenkų veiklą savo užrašuose „Simno parapijos takais“ (rankraštis, 1940 m.).
1937 m. kovo 24 d. kunigas Juozapas Juozaitis prašyme Švietimo ministerijos Kultūros departamentui dėl pensijos paskyrimo rašė:
[…] Jau kiek anksčiau iš lenkų karininko Mackevičiaus (dvarponio nuo Punsko) buvome patyrę, kad lenkams rūpi okupuoti Šeštokų–Simno–Alytaus–Varėnos geležinkelio liniją, žinoma, su pagalba Lazdijų ir Simno lenkelių. Tuomet pravedžiau dar didesnę akciją ir su savo partizanais numalšinom Lazdijų, Simno, Šeštokų sukilėlius. Kai Lazdijuose buvo nušauti keli išdavikai, Simno lenkai patys metė ginklus ir išsislapstė, kai kurie dvarponiai, pamatę, kad jų planai okupuoti Lietuvą griūva, visko atsižadėję, pabėgo į Lenkiją, palikdami visą turtą Lietuvoje. Tokiu būdu šią geležinkelio liniją ir Dzūkijos kampą iki Liudvinavo išsaugojome. […]
Lietuvos Centriniame valstybės archyve, Lietuvos Kariuomenės prokuroro ir Kariuomenės teismo fonduose yra saugomos 2 bylos, kuriose yra beveik 400 puslapių dokumentų apie Alytaus apskrities, Simno miestelio gyventojų, kaltinamų už priklausymą slaptai lenkų organizacijai ir šnipinėjimą Lenkijos naudai – tyrimą, nuteisimą ir bausmės atlikimą bei pasislėpusių paiešką.
1919 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo žvalgybos skyriaus 6-ojo žvalgybos punkto agentas Juozas Astramskas, pasitelkęs Alytaus apskrities komendantūros kareivius ir Alytaus apskrities milicijos milicininkus, padarė pas įtariamąjį priklausymu slaptai lenkų organizacijai Simno miestelio gyventoją Adomą Juknelį-Juknelevičių kratą, kurios metu buvo rasta įtariamojo sode, bičių avilyje, suvyniota į vieną ryšulėlį:
- be pavadinimo (antgalvės) sąrašas 46 asmenų, prasidėjusį Nr. 1, su pavarde „Mac Barukinas l. r. 60 k. + 2 f. slon.“ Ir baigėsi Nr. 46, su pavarde „Aleksandras Buškovski 20 Ob.“. Prie kiekvienos pavardės, pažymėtos sąraše, užrašytos įvairios sumos pinigų ir daiktų: lašinių, mėsos, rugių ir avižų. Kiek viso surinkta ir kuriam tikslui sąraše nepažymėta, bet vėliau paaiškėjo, kad ta rinkliava buvo padaryta Lenkijos kariuomenės legionams;
- trys vienodo turinio lenkų kalba proklamacijos, kuriose šmeižiama Lietuvos kariuomenė, milicija ir valdžia. Proklamacijos pasirašytos „Dowudstwo Obrony Kresow Ziemi Suwalskiej“ 1919 m. liepos mėn., lenkų spaustuvėje Balstogėje;
Tardymo metu nustatyta, kad 1919 m. vasarą Simno miestelyje, vadovaujant Adomui Jukneliui-Juknelevičiui, Jurgiui Vaičiulioniui ir Petrui Stanioniui, buvo organizuota lenkų partizanų kuopa, kurios tikslas buvo padėti Lenkijos valdžiai okupuoti Suvalkijos plotus ir padėti Lenkijos kariuomenei pašalinti Lietuvos kariuomenę iš Lazdijų ir Seinų. Į Adomo Juknelio-Juknelevičiaus, Jurgio Vaičiulionio ir Petro Stanionio suorganizuotą lenkų partizanų kuopą įstojo 12 narių: Jonas Rekštys, Stasys Šlenfochtas, Aleksandras Stakvilevičius, Antanas Jankauskas, Konstantinas Paulauskas, Petras Stankevičius, Antanas Valūnas, Stasys Sviderskis, Petras Bujanauskas, Vladas Legus, Jonas Chomičius ir Vladas Cibulskis. Kariniai pratimai (mankštinimai), įstojusių į lenkų partizanų kuopą, buvo vykdomi Simno mstl. kapinėse ir po vieną kartą vyko Petro Matulevičiaus, Stakvilevičiaus ir Paulausko kluonuose. 1919 m. liepos 25 d. Sumavo kaime buvo slaptas lenkų partizanų susirinkimas, kuriame dalyvavo visi aukščiau išvardinti asmenys. Susirinkimo metu Jurgis Vaičiulionis visus susirinkusius kurstė prieš lietuvius ir kvietė, užpuolus juos, nuginkluoti. Adomas Juknelis-Juknelevičius dažnai važinėjo į Suvalkus, iš ten parveždavo lenkų proklamacijų ir po to duodavo jas kitiems platinti. Rugpjūčio 4 d. buvo antras slaptas lenkų partizanų kuopos narių susirinkimas pas Povilą Bagdanavičių, Jo metu, tardymo nenustatytas asmuo, įkalbinėjo visus susirinkusius eiti į Lazdijus ir nakčia nuginkluoti lietuvių milicininkus. Šiuo tikslu rugpjūčio 22 d. į Lazdijus vyko: Jurgis Vaičiulionis, Petras Stanionis, Jonas Chomičius, Konstantinas Paulauskas, Antanas Valūnas, Petras Stankevičius, Antanas Jankauskas, Petras Bujanauskas, Vladas Legus ir Vladas Cibulskis. Simno mstl. gyventoją Petrą Matulevičių privertė vežti „sukilėlius“ į Lazdijus Jurgis Vaičiulionis. Grįžę į Simną, po lietuvių su lenkais susirėmimų Lazdijuose, Vladas Legus ir Vladas Cibulskis pasakojo, kad lietuvių milicija Lazdijuose jau buvo nuginkluota, bet atėjus Lietuvos kariuomenei, lenkų partizanai turėjo pasitraukti Seinų link.
1920 m. rugsėjo 17 d. Kariuomenės teismas viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą ir nusprendė teisiamuosius pripažinti kaltais pagal kelis Baudžiamojo kodekso str.
Už ketinimą nuversti teisėtą Lietuvos valdžią Kariuomenės teismas nubaudė Adomą Juknelį-Juknelevičių – mirties bausme sušaudant, Petrą Stanionį, Joną Chomičių ir Stasį Šlenfochtą – kalėjimu iki gyvos galvos, Joną Rekštį ir Stasį Sviderskį – 15 metų sunkiųjų darbų kalėjime, atimant pilietines teises. Teismo sprendimu nuspręsta sunaikinti įkalčius: 3 lenkų proklamacijas ir dalyvių sąrašą.
1920 m. rugsėjo 29 d. nuteistiesiems, išskyrus Stasį Sviderskį, parašius apeliacinius skundus, 1921 m. sausio 22 d. Lietuvos Vyriausiasis tribunolas sušvelnino bausmes nuteistiesiems: Adomui Jukneliui-Juknelevičiui – 15 metų, Petrui Stanioniui ir Jonui Chomičiui – 10 metų, Stasiui Šlenfochtui – 6 metai, Jonui Rekščiui – 4 metai, bausmes atliekant sunkiųjų darbų kalėjime.
Tačiau paskirto bausmės laiko nė vienas „sukilėlis“ neišbuvo, nes įvairių valstybinių švenčių progomis (1922 m. rugsėjo 20 d. amnestija ir kt.) bausmės vis buvo mažinamos. 1923 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento malonės aktu bausmė buvo dovanota Petrui Stanioniui. Ilgiausiai kalėjo Adomas Juknelevičius ir Stasys Sviderskis, tačiau ir jiems 1927 m. vasario 2 d. bausmės dovanojimo aktu Lietuvos Respublikos Prezidentas neatliktą bausmę dovanojo. Jie iš kalėjimo paleisti vasario 6 d. Savo atsiminimuose kun. Vincas Šeškevičius rašė, jog Stasys Šlenfochtas kalėjime mirė, tačiau Kariuomenės teismo dokumentuose tokių duomenų nerasta.
Nuteisus Simno lenkų „kuopos“ dalyvius, antilietuviška veikla Simno apylinkėse aprimo, nes vietiniai lenkai suprato, kad Simnas yra jų gimtinė, o Lietuva jų tėvynė.
Autorius Gintaras Lučinskas
