Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Kiek informacijos turime apie tai, kas vyksta geriausiai dokumentuojamame kare? Kokia informacija pasiekia žiniasklaidą ir žmones, kas ką seka ir kas kiek gali pasakoti bei kada tai jau yra propaganda? Ir kaip tai mato patys ukrainiečiai ir Ukrainos žurnalistai bei kokios Ukrainos galimybės NATO summit’e Vilniuje? Apie tai „Pilietiškumo dėlionėje žurnalistai Romas Sadauskas ir Liudas Ramanauskas, bei interviu su kolega iš Ukrainos Sergiy Sydorenko.
Informacijos stygius užpildomas bet kuo
Lietuvos žurnalistai ir tie, kam Ukrainos tema itin svarbi, seka labai daug įvairių šaltinių ir įvairių pusių naujienų publikuotojų.
„Išvadavimo operacijos pradžioje turėjom sunkų laikotarpį, kai ukrainiečiai laikėsi tos taktikos, kurią matėm ir Charkivo operacijos pradžioje, kai ukrainiečiai visiškai nutyla ir nėra jokių pranešimų, net per vakarinius V.Zelenskio pasisakymus Youtube neminima nieko, kas ten vyksta. Tuo metu Rusija, jei Charkive buvo nustebusi ir tylėjo, tai čia tikėjosi puolimo ir iškart paleido savo žinias su sunaikintais tankais, kad neva ukrainiečių puolimas išsikvėpė, jie viską atmušė“, – kalba Romas Sadauskas.
Tik tada, kai matomos Ukrainos vėliavos virš pastatų, ukrainiečiai pradeda pranešti apie išvaduotus kaimų pavadinimus ir teritoriją. Ukrainiečių žiniasklaida turi tam tikrus tylos įžadus, o vaizdai publikuojami tik tie, kuriuos pateikia kariuomenė.
Dezinformacija prasprūsta
Atsiranda ir vaizdų apie rusų atakas, tai irgi šiek tiek padeda. Tačiau Vakarų žiniasklaida nesilaiko tokių apribojimų ir neturi jų laikytis, teigia pašnekovai. Žinias vistiek reikalingos, iš kažko jas reikia daryt ir neišvengiamai tyla bus užpildyta, ir nebūtinai visada tik patikimų šaltinių informacija.
Naujosios Zelandijos žiniasklaida pati informavo, kad jų puslapiuose buvo pasirodę rusų dezinformacijos pranešimų, atsiprašė dėl to savo skaitytojų, primena Liudas Ramanauskas.
Nors Lietuvai, esančiai arčiau Rusijos, propaganda geriau pažįstama, tačiau kartais prasisunkia ir į mūsų šalies eterį, pavyzdžiui, per didžiųjų Vakarų kanalų pranešimus, kurie gali būti išverčiami nemąstant ir netikrinant patirties ar kritinio mąstymo neturinčio žurnalisto.
Ukraina į NATO – dar ne Vilniuje
Lietuvos žurnalistai nėra tokie optimistai, kad tikėtųsi Ukrainos pakvietimo į NATO jau Vilniuje, tačiau konkrečių rezultatų laukia.
„Tikrai yra pakankamai laiko ir operacija vyksta pagal tokį ritmą, kad iki liepos būtų toli nueita, bet tikrai dar nebus pasibaigęs karas“, – teigia Romas Sadauskas.
Problema yra ir Vengrija, kuri veikia kaip Rusijos agentas NATO viduje ir neabejotinai vetuos sprendimus dėl Ukrainos, neabejoja pašnekovai. Ukrainiečiai supranta, kad karui nepasibaigus realių žingsnių nebus padaryta, tačiau norėtų sulaukti aiškių ženklų, sako Liudas Ramanauskas.
Kalbant apie informacijos pateikimą apie karą, ji yra dviejų pusių, bet nei vienos negalima patikrinti, todėl tiesiog tenka rinktis, kuo tikėti – draugais ir sąjungininkais, kurie iki šiol sakė tiesą, ar tikėti priešu, teigia R.Sadauskas: „Jie patys skelbia tik tą informaciją, kuri nepadarys žalos jų tolimesniems veiksmams“.
Pateikiant visų pusių, ne tik Ukrainos skleidžiamą informaciją, labai svarbu nepamiršti skirties tarp gėrio ir blogio, ir tai aiškiai akcentuoti, neabejoja žurnalistai: „Mums negalioja tie principai, kurie veikia Ukrainoje, nes mes nesame kariaujanti šalis, tad turime laikytis žurnalistikos principų ir pateikti skirtingas versijas.“
Kitų karų pamokos
Net Irako kare kariaujančių šalių žiniasklaida pranešinėjo ne tik savo šalių informaciją, bet ir cituodavo, pavyzdžiui, Irako propagandos ministrą, kuris tuomet tapo laikina žvaigžde.
„Jis sugebėdavo neigti akivaizdžius dalykus, net kai žurnalistai už lango matydavo atriedančią karinę techniką, jis vis dar pranešinėjo, kad viską sutriuškino ir viską laimėjo“, – prisimena R.Sadauskas. Nepaisant to, jis buvo cituojamas – tiesa, su tam tikra ironija ir tapo pašaipos objektu, tačiau tai vistiek buvo pateikiama.
„Turim atrasti būdų kaip pateikti Rusijos propagandos nešamas žinias, bet leisti skaitytojui aiškiai atpažinti, kad tai ne tiesa, o jų versija“, – siūlo R.Sadauskas. Nebūtinai tai pavyksta sklandžiai, kartais nukrypstama į vieną ar kitą pusę, kai, pavyzdžiui, nuomonės pateikiamos kaip lygiavertės.
„Maksimalaus įmanomo nuomonių skaičiaus pateikimo atsisakyti mes negalim, nes tai kertinis laisvos žiniasklaidos veikimo principas, teigia Romas.
Ukrainiečiai pasiruošę viskam
Tačiau ukrainiečiai pašiurpę nuo to, kaip Vakarų žiniasklaida nušvietė Kachovkos užtvankos susprogdinimą, sako Sergiy Sydorenko, Europos Pravda portalo redaktorius. 2014 m. įkurta „EuroPravda“ rašo apie europinę ir euroatlantinę šalies kryptį ir yra pagrindinis naujienų ir analizės portalas šiose srityse.
Po Kachovkos užtvankos sugriovimo ji buvo pakraupęs nuo Vakarų žiniasklaidos antraščių ir naujienų, kuriose rašoma, kad Ukraina ir Rusija kaltina viena kitą dėl užtvankos griūties, o ne apie aiškų Rusijos karo nusikaltimą.
„Ukrainoje žurnalistai šokiruoti. Visi šokiruoti, kaip Vakarai tai pateikia. Nes kai toks akivaizdus Rusijos karo nusikaltimas, kuris aprašytas Ženevos konvencijoje – užtvankos sugriovimas yra karo nusikaltimas, kuris taip akivaizdžiai Rusijos įvykdytas, ir dabar mes matom tą plačiai paplitusį požiūrį kad „ne viskas taip vienareikšmiška“. Mes matom, kad Vakarai nepasiruošę tuo patikėti, nes tai per daug blogai, kad būtų galima patikėti. Bet tai reiškia, kad patikėti, tuo, kad tai padarė Ukraina, jūs esat pasiruošę?“ – piktinasi žurnalistas.
Branduolinio taktinio ginklo grėsmė tikra
Bet apie branduolinio ginklo grėsmę ukrainiečiai kalba labai atvirai ir yra tam pasiruošę. Vakarų kartojama mantra apie branduolinio karo eskalavimą ukrainiečiams taip pat kelia šypseną.
„Ukrainoje tai nepriimama kaip Vakaruose. Į tai žiūrima, kaip į vieną iš grėsmių ir tiek. Papasakosiu pavyzdį – dabar pas mus rašoma, kad taktinio branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė smarkiai sumažėjusi, palyginus su praėjusiu rudeniu arba vasara. Rudenį mes ruošėmės branduolinei atakai, redakcijoje nusipirkom saulės paneles, priemones nenutrūkstamam energijos tiekimui užtikrinti, daug vandens, perspėjom savo nuomotojus, kad galime persikelti iš namų gyventi redakcijoje, nes mes tikėjomės, kad taktinis branduolinis ginklas gali būti panaudotas Ukrainoje. Ne Kijeve, bet kažkur, pavyzdžiui tam, kad nutraukti tiekimą ar panašiai. Tad tai tikrai reali grėsmė. Ar aš sakyčiau, kad to pasekmės būtų blogesnės, nei sugriautos užtvankos? Nesu tikras. Nes Kachovkos pasekmės visiškai neįvertintos. Užsieniečiams tai skamba kaip „užtvanka, na tai vanduo, mes geriam vandenį“, bet ką mes matom, tai milžiniškas poveikis viskam, ekonomikai, ekologijai, milijonams žmonių šioje teritorijoje, kuriems bus apribotas priėjimas prie geriamo vandens, bus milžiniškas poveikis žemės ūkiui, nes ji buvo naudojama derlingiausių Ukrainos žemių melioracijai. Tad milžiniškas poveikis. O ar turime būti pasiruošę viskam – taip turim būti, ir taip, mes pasiruošę branduolinei atakai.“ – tvirtai sako Sergiy.
Visą interviu su Sergiy klausykite, skaitykite čia.
Tiesiogiai #FM99 eteryje ir Youtube live kas antrą antradienį 10.15 val., laida kartojama trečiadienį 18.15 val, šeštadienį 10.15 val, sekmadienį 12.15 val.
Laidas surasite ir „FM99 radijo podkaste“, fm99.lt bei Facebook.
Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.
