Patyčių internete pragarą išgyvenusi mergina nusižudė. Jos mama siekia apsaugoti kitus. „Pilietiškumo dėlionė“

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:

Apple podcasts Spotify Google podcasts Rss Radio public Breaker Anchor Pocket Casts Castbox

Pagal 2017-2018 m. tyrimo duomenis, pateikiamus svetainėje bepatyciu.lt, elektronines patyčias Lietuvoje patyrė 25 proc. berniukų ir 19 proc. 11 – 15 metų mergaičių. Tiek pagal fizinių, tiek pagal elektroninių patyčių paplitimą mokyklose Lietuvos rodikliai yra vieni didžiausių iš tyrime dalyvavusių šalių – patenkame į penketuką. Tuo metu ekspertai pabrėžia, jog tėvai patyčių internete dažnai nepastebi, nors jas reikėtų vertinti taip pat rimtai, kaip ir patyčias realiame gyvenime.

Patyčias internete patiria daugybė žmonių ir tikrai ne tik vaikai. Ar jiems gali padėti pareigūnai? Airijoje pagalbos nesulaukusi mergina nusižudė. Jos mama Jackie Fox kovojo kelerius metus, kol buvo priimtas Airijoje nuo patyčių internete saugantis įstatymas. Dabar jos kova tęsiasi, kad toks įstatymas atsirastų visoje Europos Sąjungoje. O kaip yra Lietuvoje? Apie tai „Pilietiškumo dėlionės“ laidoje kalbėjo J. Fox ir advokatė Dovilė Murauskienė. Pašnekovus kalbino Vilija Kvedaraitė.

Nusižudžiusios merginos mama susitinka su įstatymų leidėjais

Nikolės mama Jackie Fox buvo pakviesta į  Europos Parlamentą pasidalinti savo dukters istorija su Europos įstatymų leidėjais. Jackie siekia, kad internetinės patyčios, dėl kurių mirė jos dukra, daugiau nebepakenktų niekam, o tai patiriantys žmonės galėtų sulaukti pagalbos. Airijoje Nikolės vaikišku vardu Coco pavadintas įstatymas tai užtikrina. Jackie svajonė – kad Coco įstatymas apsaugotų ne tik airius.

Nikolės istorija, kurią pasakoja mama, kraupi – trejus metus kentusi fizines patyčias, jos 18-metė dukra galiausiai pasidavė psichologiniam smurtui internete. Nebeištvėrusi nuolatinių patyčių, kurios persekiojo visur, Nikolė nusižudė. 

Patyčios persikėlė ir į internetą

Patyčios prasidėjo, kai viena mergina įsigeidė vaikino, su kuriuo draugavo Nikolė. 

„Iš mano dukters tyčiojosi žmonės, kuriuos ji laikė savo draugais“, – pasakoja Jackie. „Viskas prasidėjo dėl pavydo dėl vieno vaikino. Prasidėjo nuo vienos merginos, bet po to ji subūrė didelę grupę žmonių, nes daug lengviau tyčiotis iš ko nors su kompanija, negu vienam“. 

„Draugai“ iš Nikolės ne tik tyčiojosi. Jie smurtavo fiziškai, gesino į ją cigaretes, taip stūmė ją į stalą, kad mergina išsinarino klubą, nustūmė ją nuo metalinių laiptų ir už plaukų nutempė iki laiptų apačios. Mušė ją kiekviena pasitaikiusia proga. Galiausiai ir to nebeužteko, patyčios persikėlė ir į internetinę erdvę.

Internete buvo sukurta „WhatsApp“ grupė, kurioje buvo dalijamasi bjauriais komentarais, vaizdais, melagingais gandais. Nikolei nuolat buvo siunčiami grasinimai, jai kasdien kartojo, kad pasikartų ar persipjautų venas, nes visi jos nekenčia, niekas nenori, kad ji gyventų.

„Kai Nikolė augo, ji buvo linksmiausia, mieliausia būtybė kokią galima įsivaizduoti“. – pasakojo merginos mama. Tačiau nuolatinis psichologinis smurtas ją visiškai pakeitė. Ji sėdėjo užsidariusi kambaryje, nuolat verkė, prarado pasitikėjimą savimi, kol galiausiai nebesurado jėgų gyventi.

„Ji kasdien stengėsi pakilti iš lovos ir eiti, stengėsi juos ignoruoti, atgauti pasitikėjimą, bet visas šis virtualus persekiojimas – tai tiesiog buvo per daug nepakeliama. Visas šis fizinis ir  psichologinis smurtas tęsėsi tris su puse metų“, – prisimena mama. 

Pradžioje smurtas buvo fizinis, dėl kurio į policiją Nikolė bijojo kreiptis, kad nebūtų dar blogiau. 

„Matai, kas vyksta dabar, jeigu aš parašysiu pareiškimą, jie mane užmuš“, – mamai sakė įbauginta mergina. Tačiau galiausiai, kai smurtas persikėlė ir į internetinę erdvę, pabėgti nuo jo nebebuvo galima ir namuose, šeima vis dėlto kreipėsi į pareigūnus. Deja, čia išgirdo tik tiek, kad Nikolės skriaudikai nieko blogo nepadarė, nes nėra tokio įstatymo, kuriam jie būtų nusikaltę. 

„Aš dažnai galvoju, kad jeigu mes būtume turėję įstatymą, Nikolė būtų dabar su manimi“, – apgailestavo mama.

Jėgų gyventi toliau suteikė siekis įamžinti Nikolės atminimą

Persekiotojai sukūrė netikrą feisbuko profilį ir tikino, kad niekada Nikolės nepaliks ramybėje, kad ją taip sumuš, jog jos gyvybė bus palaikoma tik aparatais. Galiausiai jų noras išsipildė ir Nikolė atsidūrė reanimacijoje, kur jos gyvybė buvo palaikoma tik aparatų. Tai nutiko, kai mama, sugrįžusi namo su keturiolikmečiu Nikolės broliu Lee, rado ją pasikorusią koridoriuje.

Mamai jėgų gyventi toliau suteikė šeima, ir siekis įamžinti Nikolės atminimą, kad jos mirtis nebūtų beprasmiška.

„Aš galėjau išlikti tik susitelkdama į kažką, kas mane verstų ryte keltis iš lovos. Nusprendžiau atiduoti jėgas tam, kad atsirastų įstatymas, kuris apsaugotų kitas tokias aukas, kaip Nikolė“, – sakė J. Fox. 

Ji dvejus metus ir dešimt mėnesių mynė kelius, susitikinėjo su parlamentarais, rengė protestus Airijoje ir agitavo siekdama, kad Airijoje atsirastų įstatymas, saugantis nuo patyčių internete, ir kuris tokį smurtą pripažintų kriminaliniu nusikaltimu. Be to, teisės aktas buvo pavadintas Coco įstatymu – mažybiniu Nikolės vardu. Taip ją vadino sūnėnas, negalėjęs ištarti Nikolės vardo, ir šis vardas prilipo.

Jackie pavyko – po beveik trejų metų kovos, Coco įstatymas įsigaliojo. 

„Aš taip norėjau, kad Nikolės mirtis nebūtų beprasmiška, dėl pavydo, tik dėl to, kad toji mergina negavo vaikino, kurio ji norėjo. Kai Nikolė mirė, aš visada sakiau, jog pasirūpinsiu, kad ji niekada nebūtų pamiršta. Ir tai buvo vienintelis būdas“, – teigė mama.

J. Fox ir toliau dirba – keliauja po mokyklas, bendrauja su jaunimu. Galiausiai ji sulaukė skambučio iš Airijos atstovės Europos Parlamente, kuri paprašė sukurti trumpą filmuką, kuriame būtų papasakota Nikolės istorija. Filmuką peržiūrėjo europarlamentarai ir pakvietė Nikolę pasikalbėti gyvai.

Tikslas – visoje Europoje galiojantis įstatymas

„Aš nemanau, kad Coco įstatymas turėtų galioti tik Airijoje. Jis turėtų būti visoje Europoje“, – neabejoja Jackie.

Airijoje per šiuos dvejus metus įstatymo dėka išgelbėta šimtai žmonių. Yra nuteistų ir realią laisvės atėmimo bausmę atliekančių internetinių persekiotojų.

„105 žmonėms dabar iškeltos baudžiamosios bylos dėl internetinių patyčių, taip pat jau yra įkalintų žmonių ir pradėta labai daug tyrimų. Ir bus dar daugiau. Tai tik prasideda“, – naujo teisės akto poveikiu džiaugėsi J. Fox.

„Darau tai dėl Nikolės. Aš taip didžiuojuosi mūsų įstatymu Airijoje, bet būtų dar geriau, jeigu jis galiotų visoje Europoje. Įsivaizduokite, kiek žmonių gali būti išgelbėta su Coco įstatymu Europoje“, – svajoja savo vaiko netekusi mama. 

Nikolės mama sako, kad internetinės patyčios itin baisios, nes pasiekti gali visur: „Kai aš buvau jauna, net jei susidurdavai su patyčiomis, tu pareini namo ir tai baigiasi, gali jaustis saugus. O su visais telefonais, appsais, ir tavo miegamajame jie vis tiek lenda į tavo galvą“.

Jackie siekis – kad visi žinotų, jog gali kreiptis pagalbos ir ją gauti. Jai rašo daugybė žmonių, pasakodami savo istorijas ir dėkodami už išgelbėtus artimuosius.

„Dėl jūsų mano dukra yra čia, mano sūnus, mano sesuo ar teta“, – nuolat girdi J. Fox.

Ji nuolat kalbasi su jaunais žmonėmis aiškindama, ką daro patyčios, kad tai nėra pramoga ir visai ne pokštas tam žmogui, iš kurio tyčiojamasi.

Moksleiviams ji pasakoja ne tik tai, kaip sugniuždyti gali patyčios ir ką jos padarė Nikolei, bet dabar ir apie teisines pasekmes. Ją pasiekia žinutės iš mokyklų, kuriose lankėsi, kuriose jaunuoliai pasakoja patys patiriantys patyčias. Tokiems ji bando padėti ir parodyti kelią, kaip išsigelbėti. Kiti dėkoja ir sako, kad suprato, ką daryti, kaip elgtis. 

Paklausta, ar dabar jos tikslas – kad toks įstatymas galiotų visoje Europoje, o gal ir pasaulyje, Jackie teigė, kad Coco įstatymas turi galioti visur, visi turi būti apsaugoti. 

„Tai yra parlamentarų atsakomybė apsaugoti savo žmones ir neleisti jiems kentėti, kaip kentėjo Nikolė. Tad jie tikrai atsakingi už tai, kad Coco įstatymas galiotų ir jų žmonėms.

Viskas atrodo gana optimistiškai, nes mes buvome nuvykę į Briuselį ir negalvojome, kad greit sugrįšime, tačiau mus vėl pakvietė į Strasbūrą. Ir štai mes vėl čia – ir 300 europarlamentarų susitikime ir Parlamento pirmininkė Roberta Metsola, EPP grupės pirmininkas Manfredas Vėberis“, – pasakojo J. Fox.

Moteris teigė turėjusi prarasti dukterį, kad tai padėtų kitiems, kad jie būtų apsaugoti. Ji įsitikinusi, kad tai nėra teisinga – šis įstatymas turėjo atsirasti seniausiai, Nikolė turėjo būti apsaugota.

„Kadangi to nebuvo, aš turėjau dėl to kovoti, prarasti dukterį, kad būtų apsaugoti kiti. Taip neturėjo nutikti. Net ir įsigaliojus įstatymui, visi laimi, tik aš ne, nes aš negaliu pareiti namo ir papasakoti apie tai Nikolei. Tai drasko širdį“, – sakė Jackie.

Stebėdama, kaip politikai reaguoja į jos pasiūlymus, savo vaiko netekusi mama jaučia, kad jai gali pavykti europiniu mastu.

„Airijoje jie pradžioje nesuprato. Užtruko daug laiko, kol jie apskritai pradėjo manęs klausytis. Pradžioje girdėjau tik „ne, ne, ne, mes taip negalim, taip nedarom“. Ir galiausiai Airijos žmonės per socialinius tinklus padėjo man pasiekti Coco įstatymo. Jie man labai padėjo. O čia, prieš pradėdama kalbėti, aš parodau 7 minučių dokumentinį filmą apie Nikolę. Ji ten fone dainuoja, ir yra visai dar vaikas. Tikrai širdis plyšta žiūrint tą filmą. Jie jau matė jį, ir jis tikrai sujaudina“, – kalbėjo J. Fox.

Į Europos Parlamentą ją pakvietė Airijos europarlamentarė  Frances Fitzgerald. Kartu yra žmonės iš Airijos, jie kuria dokumentinį filmą apie Nikolę ir Coco įstatymą. Didžiausios EP frakcijos pirmininkas Manfredas Vėberis žadėjo, kad šio įstatymo priėmimas bus jo prioritetas. 

„Aš nesu kvaila ir suprantu, kad tai neįvyks per naktį ar kitą savaitę ir užims laiko, bet nesvarbu. Tikiuosi, jie visgi veiks greitai, nes jei ne, ir tai užtruks per ilgai, kiek dar žmonių bus patyčių aukos internete ir turės mirti per tą laiką“, – sakė Jackie.

Coco įstatymas negalioja jos skriaudikams

Paklausta, ką apima Coco įstatymas, J. Fox pasakojo, kad jis liečia bendravimą internete ir tai, kas gali kelti stresą, įtampą ar žeisti žmogų. Ir už tai gresia įkalinimas arba bauda, arba ir tai, ir tai. Coco įstatymas draudžia bet kokiomis aplinkybėmis dalintis intymiomis nuotraukomis.

„Prieš šį įstatymą galėjai dalintis intymiomis nuotraukomis, siųsti jas bet kam. Galite įsivaizduoti, kokį žudantį poveikį tai gali turėti žmogui. Net jei tai ir neliečia Nikolės, nes ji niekada neviešino jokių savo nuotraukų. Bet dabar, su Coco įstatymu, niekas negali dalintis jokiais intymiais vaizdais, nesvarbu, ar su sutikimu, ar be jo. Tiesiog išvis negalima to daryti. Yra žmonių, kurie dabar įkalinti už dalijimąsi intymiomis nuotraukomis. Tad tai tikrai didžiulis skirtumas. Ir visi garsūs žmonės, pavyzdžiui, jiems tai nutinka nuolat. O Airijoje tiesiog nebegalima to daryti ir pasekmės gali būti didelės“, – kalbėjo J. Fox.

Coco įstatymas negalioja jos skriaudikams, nes tuo metu dar nebuvo jokio teisinio reguliavimo.

„O kai įstatymas atsirado 2021 m. vasario 9 d., jis galioja tik nuo tos datos. Tad jie turi visas Kalėdas, šventes, gimtadienius, mato, kaip auga jų vaikai – jie gyvena. Kai tai nutiko, Nikolei buvo 18, o pagrindinė jos skriaudėja, kuri viską pradėjo, buvo 23-erių. Tad mes nekalbam apie mokyklinukų patyčias, jos buvo suaugę. Ir kita, kuri ją degino cigaretėmis, plaukų žnyples laikė prie rankos. Jos buvo mamos, abi šios moterys dabar turi savo vaikus. Tad mes kalbame apie suakusius žmones, motinas, kurios nusitaikė į mano dukrą, nes toji pagrindinė mergina negavo Nikolės vaikino, kurio norėjo. Nikolė buvo tokia gyvybinga, linksma, visas gyvenimas jai buvo prieš akis, kurį jos tiesiog atėmė. Aš visada sakau, kad Nikolė neatėmė sau gyvybės – tai jos ją atėmė. Ji norėjo gyventi, ji buvo tokia laiminga, net ir po visų tų fizinių patyčių. Bet psichologinės patyčios visiškai sunaikina. Tai plinta socialiniuose tinkluose, tad prisijungia kiti žmonės, pažymi ją. Ir kai Nikolė mirė sausio mėnesį, tai turėjo būti naujų metų pradžia, ir tai vėl tęsėsi. Manau, ji tiesiog sau pasakė, kad nebegali daugiau to pakelti, dar vienerius metus. JI buvo tokia drąsi, ji atsilaikė trejus su puse metų ir taip stipriai stengėsi gyventi, bet jiems nerūpėjo“, – pasakojo Jackie.

Ji įsitikinusi, kad patyčios yra labai paplitę. Ir nesvarbu, ar tu esi pažeidžiamas, ar pasitikintis savimi, ar labai stipri asmenybė. Jei žmonės labai nori tave sužlugdyti, jie suras būdą. Tad kodėl neturėti tokio įstatymo visur?

„Aš pasiekiau, kad turime Nikolės įstatymą, bet jis neturi likti tik Airijoje. Jis turi apsaugoti žmones nuo tokio skausmo, kai prarandi vaikus, ir kitur Europoje“, – sakė J. Fox.

Atsakomybė už privertimą nusižudyti taikoma itin retai

Virtualioje erdvėje praleidžiame vis didesnę dalį gyvenimo, o besityčiojantys čia sunkiau surandami ir jaučiasi labiau nebaudžiami. Specialių teisės aktų su patyčių apibrėžimu Lietuvoje nėra, tačiau negalima sakyti, kad visai nėra atsakomybės, tikino advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotoji partnerė, advokatė dr. Dovilė Murauskienė.

„Klausimas, kokia atsakomybės forma taikoma kiekvienu atveju. Ar tos patyčios peržengia socialinių normų ir įžengia į administracinių pažeidimų ar net baudžiamosios teisės taikymo ribas“, – sakė advokatė.

Atskirai statistikos apie nusižudžiusius dėl patyčių asmenis nėra, ne visada ir priežastys būna aiškios. Tačiau tokių atvejų yra.

„Dažniausiai apie juos sužinome ne iš statistinių duomenų, o po mirties, kai yra keliami klausimai ir ieškoma atsakymų, kodėl žmogus pasirinko tokį kelią. Lietuvos įstatymuose yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už privertimą nusižudyti. Tai yra vienas iš nusikaltimų žmogaus gyvybei. Bet praktikoje šitas Baudžiamojo kodekso straipsnis yra taikomas ypatingai retai. Turbūt galima suskaičiuoti iki dešimties atvejų, kai asmenys nuteisti už šitą nusikaltimą, per visą dabartinio Baudžiamojo kodekso galiojimo laikotarpį, nuo 2003 metų“, – kalbėjo D. Murauskienė.

Advokatės teigimu, baudžiamosios atsakomybės taikymas reikalauja įrodyti asmens kaltę nepaliekant jokių abejonių. Nustatyti savižudybės priežastis yra pakankamai sudėtinga, kai nukentėjęs žmogus yra negyvas.

„Atvejais, kurie nesibaigia pačiu tragiškiausiu būdu – savižudybe – Baudžiamajame kodekse ne tiek ir daug, bet yra straipsnių, kurie galėtų būti taikomi. Prieš keletą metų įtvirtintas neteisėto persekiojimo straipsnis. Jis taikomas tam, kuris persekioja asmenį, renka apie jį kažkokią informaciją, siuntinėja įvairaus pobūdžio žinutes tiek realiai, tiek ir virtualiai. Taip pat yra viena iš psichologinio smurto formų – sistemingas žmogaus terorizavimas, kai asmens atžvilgiu atliekami nuolatiniai persekiojimo, grasinimo, įkyraus nepriimtino dėmesio rodymo veiksmai. Už juos taip pat gali būti baudžiama“, – pasakojo advokatė.

Pasak D. Murauskienės, tokiose bylose reikia nustatyti, kad persekiojamam asmeniui tokie veiksmai nepriimtini, ir kaltininko tyčią, kad jis sąmoningai siekė asmenį terorizuoti. Praktikoje šitie Baudžiamojo kodekso straipsniai dažniausiai taikomi santykiams tarp susijusių asmenų – buvusios poros ar draugų. Bet gali būti taikomi ir patyčioms, kai jos yra sistemingos ir sukelia nukentėjusiajam aiškias neigiamas pasekmes.

Advokatė pastebėjo, kad dar nėra statistikos apie neteisėto persekiojimo bylas, nes ši veikla kriminalizuota vos prieš pusantrų metų.

„Kiek man žinoma, ikiteisminių tyrimų yra atliekama, tai reiškia, kad tokių veikų požymiai nustatomi. Bet tokios bylos dar nėra pasiekusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris formuoja teismų praktiką.  Tai pasakyti, kaip dažnai ir kokiomis sąlygomis šitas straipsnis taikomas, dar kol kas sudėtinga“, – sakė D. Murauskienė.

Bylų dėl psichologinio smurto ir terorizavimo, pasibaigusių apkaltinamaisiais nuosprendžiais, advokatės teigimu, Lietuvoje jau yra. Yra net ir laisvės atėmimo už tai nuteistų asmenų.

Intymūs vaizdai – tik tarp partnerių

Dalijimasis intymiomis nuotraukomis taip pat nėra visiškai nebaudžiama veikla.

„Intymių nuotraukų, kurios atitinka pornografijos apibrėžimą, gaminimas ir platinimas yra neteisėtas. Lietuvoje ilgus metus buvo susiklosčiusi tokia teismų praktika, kad net jeigu pora, palaikanti intymius santykius, nusiunčia vienas kitam tokio pobūdžio nuotraukas, tai jau būdavo traktuojama kaip nusikalstama veika. Šių metų kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos žmogaus teisių teismo praktika, išaiškino, kad tokio pobūdžio nuotraukų darymas ir siuntimas savo intymiam partneriui yra leidžiamas, kadangi tai atitinka privataus gyvenimo turinį“, – pasakojo advokatė.

Tačiau kai tokios nuotraukos toliau platinamos tretiesiems asmenims, kurie nėra tame santykyje, toks persiuntimas yra neteisėtas ir traktuojamas kaip pornografinio turinio platinimas.

„Kalbant patyčių kontekste, tai man teko girdėti iš prokuratūros darbuotojų, kad tarp vaikų dabar yra populiari tokia pramoga, kai specialiame pokalbių kanale jie raginami fotografuoti save įvairiausiomis pozomis, o paskui tomis nuotraukomis grasinama, kad jos bus išplatintos tarp draugų, tėvų ir mokytojų. Prokuratūra tokį reiškinį vadina pavojingu, Vaikai turėtų būti aiškiai instruktuoti, kad nei fotografuoti, nei juo labiau siųsti tokių nuotraukų negalima. Padėti jiems yra sudėtinga, nes internetiniai nusikaltėliai kuo toliau, tuo labiau išmoksta saugoti savo duomenis, kad nebūtų identifikuoti“, – kalbėjo D. Murauskienė.

Jeigu anksčiau IP adreso nustatymas būdavo pakankamai nesudėtingas procesas, tai dabar egzistuoja visokių priemonių jį užmaskuoti. Teisėsaugos institucijos susiduria su rimtomis problemomis net tada, kai gauna pranešimą, kad vaikas sulaukia tokio pobūdžio grasinimų.

Kai šitaip „žaidžia“ su bendraamžiais tokie patys vaikai, kurie nesiekia amžiaus, kai jiems gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, už nepriežiūrą baudžiami jų tėvai. O suaugę asmenys, kurie apsimeta vaikais ir susikuria netikras anketas, imituodami vaikų bendraamžius, ir tokiu būdu susirenka pornografinio turinio nuotraukas, baudžiami už vaiko įtraukimą į pornografinio turinio kūrimą. Baudžiamajame kodekse tai traktuojama kaip sunkus nusikaltimas – numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų.

Advokatė abejoja specialaus įstatymo reikalingumu

„Vaikai retai būna linkę prisipažinti, kad patiria tokį šantažą ir patyčias. Ir patys tėvai, sužinoję apie tokius atvejus, ne visada drįsta kreiptis į teisėsaugos institucijas“, – sakė D. Murauskienė.

Advokatė įsitikinusi, kad apsaugos nuo patyčių Lietuvoje pakanka, o lyginant su Airija mūsų įstatymo leidybos ir kriminalizavimo principai – visiškai skirtingi.

„Tai, kad Airija turi atskirą įstatymą patyčioms nebūtinai reiškia, kad toks įstatymas veiktų ir Lietuvoje. Pas mus atsakomybė taikoma pagal skirtingus kodeksus – Administracinių nusižengimų ir Baudžiamąjį kodeksą. Galbūt būtų galima svarstyti, kad Administraciniame kodekse būtų numatyta atsakomybė už mažiau pavojingus patyčių atvejus. Nes dabar turime vakuumą, kai arba taikoma baudžiamoji atsakomybė, arba jokia. Specialaus įstatymo priėmimas atsakomybės klausimų neišspręstų, bet galbūt galėtų apibrėžti pačių patyčių sampratą, numatyti prevencines priemones, specializuotą pagalbą patyčias patiriantiems asmenims. Kiek man yra žinoma, Lietuvoje yra tokių programų, tai šito klausimo socialinė pusė jau yra padengta ir be to įstatymo“, – svarstė D. Murauskienė.

Pagalbos linijos